Nedidelis jaukus Torshälla (anksčiau šved. Thorsshargh, lot. Torselia) miestas prie Torshällaån upės kažkada buvo pagoniško kulto bei prekybos centras. Yra išlikę nemažai vikingų laikų palaidojimų. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie vietovę išlikę iš XIII a. 3 dešimt., o rašytiniuose šaltiniuose miestas paminėtas 1317 m., kuomet jam buvo suteikta savivalda. Prie upės buvo stovėjo daugelis malūnų. Vietovėje gausu geležies rūdos išteklių. Mieste buvo įrengtas uostas. Iškasus kanalą, sujungusį su metalurgijos centru Eskilstunoje, jo reikšmė dar labiau išaugo. Pagal 1648 m. valdovės privilegiją abiejų kaimyninių miestu meru turėjo būti tas pats asmuo, o pats miestas–teisiškai vienu mieste. Beveik visas medinis senamiestis sudegė didžiojo 1798 m. gaisro metu.
Torshälla bažnyčia yra Eskilstuna savivaldybės teritorijoje, Södermanland regione. Dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje stovėjo pagoniška šventykla, kurios vietoje vėliausiai XI a. vid. buvo medinė katalikų bažnyčia. Vietoje jos XII a. buvo pastatytas skaldyto akmens romaninio stiliaus kulto pastatas. Išliko kai kurie senieji jo fragmentai. Nava, priebažnytis ir kai kurios kitos dalys statytos XV a. Bokštas buvo pristatytas 1614 m. Jis buvo daugiau kaip 90 m. aukščio, todėl neretai trenkdavo žaibai. 1873 m. jis sudegė, buvo ugnies pažeistas ir bažnyčios stogas, tačiau vidus nenukentėjo.
Bažnyčioje išlikę daugelis katalikiškų ir liuteroniškų meno vertybių, kaip antai XV a. lubų tapyba, kurioje Abraomas pavaizduotas su akiniais. Dar daugiau vertybių pražuvo. Bažnyčios restauracijos metu XX a. 2 dešimt. nemažai jų buvo atkurta. Bažnyčia dar kartą buvo restauruota XX a. 7 dešimt.
Reinholdas Wittmacheris-Palmstruchas ir jo laidotuvių herbas. Bažnyčioje palaidotas buvęs XVII a. Vilniaus miesto suolininkų teismo (vaito vadovaujamas miesto baudžiamasis teismas) narys bei Švedijos muitinės direktorius Reinholdas Wittmacheris-Palmstruchas (1612-1670). Bažnyčioje (šiaurinėje navos pusėje, ant ryčiausios kolonos) išliko jo laidotuvių herbas, naudotas bajoriškos kilmės asmenų laidotuvių procesijos metu ir vėliau kabinamas bažnyčioje. Herbas išpieštas ant medžio, su užrašu „Palmstruck“ (aukštis–145 cm, plotis–310 cm). Jame pavaizduotas 1651 m. broliams Palmstruchams suteiktas herbas. Po herbu buvę sukryžiuoti du kardai buvo pavogti 1973 m.
Wittmacherio Palmstrucho tėvas Reinholdt Witmacker († apie 1649) kilo iš Olandijos, iš kur pabėgo nuo religinių persekiojimų. Gyveno švedų Rygoje. Buvo turtingas pirklys, 6 km. nuo Rygos, Vidžemėje, 1631 m. nusipirko Belles dvarą. Jį turėjo iki 1710 m. Jam buvo pažadėta bajorystė, tačiau suteikta jau po jo mirties trims sūnums: finansininkas Johanas († 1671) tapo Švedijos (Stokholmo) valstybinio banko (1656 m., šved. Palmstruchska banken, vėliau Riksbanken) steigėju (direktoriumi), popierinių pinigų Europoje išradėju (išleisti 1661 m., uždrausti 1664 m., bankas po bankroto atkurtas 1668 m.); Gerhardas (1620–1677) tapo Rygos uosto raštininku; galiausiai Reinholdas (1612-1670) generaliniu muitinės direktoriumi.
Visi trys broliai lankėsi Vilniuje. R. Wittmacheris Palmstruchas 1655 m. pradžioje tapo Vilniaus miesto suolininku unitų pusėje ir buvo dar kartą nobilituotas pagal 1568 m. Vilniaus miesto valdžios elito nobilitacinę privilegiją. Turėjo įgyti ir Vilniaus miesto pilietybę. Jį parėmė Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas evangelikas reformatas Jonušas II Radvila. Lietuvoje XVII a. 5-6 dešimt. R. Wittmacheris Palmstruchas dalyvavo stambiuose prekybiniuose sandoriuose. Jo žmona kraičio atsinešė dviaukštį mūrnamį namą Pilies g., Vilniuje. Prasidėjus Švedijos-Abiejų Tautų Respublikos karui, jis rinko mokesčius ir Žemaitijoje bei kitur. Skaičiuojama, kad surinko 600 000 švediškų kronų. 1657 m. valdovo Jono Kazimiero sprendimu buvo paskelbtas išdaviku, o jo turtas kaduko (išmaros) teise buvo atiduotas vienam didikui. Dėl jo sūnus Martynas bylinėjosi ir galiausiai atgavo. 1659 m. Karaliaučiuje išleistame Vilniaus u-to profesoriaus, kataliko Simono Dilgerio lotyniškų epigramų rinkinyje yra epigrama, skirta ir R. Witmacheriui Palmstruchui. Taigi išdaviku jis nebuvo-tiesiog tęsė mokesčių rinkiko tarnybą Švedijos pusėje ir priklausė dviem pasauliams – lenkiškam-lietuviškam ir livoniškam-švediškam.
Švedijoje apkaltinus jį, kad per 14 tarnybos metų pasisavino 32 000 kronų, 1668 m. Finansų kolegijos (šved. Kammarkollegiet) sprendimu buvo uždarytas į kalėjimą Stokholme. Nepaisant brolio bankininko H. Palmstrucho pastangų, išlaisvintas nebuvo. Mirė 1670 m. gruodžio 9 d. Našlės ir sūnų Georgo bei Johano prašymu, naujai išnagrinėjus bylą, 1672 m. paskelbtas nekaltu. Jo valstybei sumokėta bauda buvo grąžinta paveldėtojams, o jie patys atleisti nuo teisinio persekiojimo. Valstybei sugrąžinus velioniui garbę, 1676 m. Stokholme įvyko pakartotinė laidotuvių ceremonija, apmokėta valstybės lėšomis.
Witmacheris 1639 m. vedė žymios vilniečių liuteronų šeimos atžalą, Jurgio I Štrunko (Schtrunk) dukterį, vilniečio pirklio Simono II Engelbrechto († pr. 1636) našlę Kotryną († 1691). Su ja turėjo mažiausiai tris vaikus, kurie sulaukė pilnametystės (Reinholdas Dawidas mirė mažametis): generalkvartermeisterį-leitenantą Georgą Reinholdą (1645–1712), inžinerijos kapitoną Johaną (1647-1707), kapitoną Martyną (1648–1720, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, paskui Švedijos-mirė Rusijos nelaisvėje Vologdoje). Visi vaikai tapo kariškiais.
Torshälla bažnyčios rūsyje buvo palaidotas ir R. Witmacherio Palmstrucho svainis, garsus švedų pramonininkas, rygietis pirklys Reinhold Rademacher (1609-1668). Jo žmona buvo R. Witmacherio Palmstrucho žmonos sesuo Marija Štrunk († 1691). Pagal 1654 m. Švedijos valdovo Karolio X Gustavo privilegiją R. Rademacher 1656 m. Eskilstunoje įsteigė žinomą metalurgijos įmonę (pradžioje planavo ją įkurti Salaspilyje ir netgi teigė, kad nesulaukęs paramos padarys tai Lietuvoje). Dabar tai ne mažiau garsus pramonės paveldo muziejus (šved. Rademachersmedjorna). Deja, jo palaidojimas kartu su kitais XVIII a. 8 dešimt. buvo užpiltas. Išliko laiptų bažnyčioje, vedusių į laidojimo rūsį, žyma. 1959 m. bažnyčioje pritvirtinta atminimo lenta su R. Rademacherio reljefu iš ketaus (dail. Allan Ebeling).
Aivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė
