Riddarholmo bažnyčia. Riddarholmo arba Riterių sala priklauso istorinei Stokholmo senamiesčio (Gamla stan) daliai. Salą puošia legendinio Stokholmo įkūrėjo jarlo Birgerio skulptūra, tačiau svarbiausias šios miesto dalies orientyras yra ažūrinis Riddarholmo liuteronų bažnyčios bokštas, kyšantis virš miesto. 1807 m. panaikinus Riddarholmo parapiją, bažnyčia dabar veikia kaip Švedijos karalių laidojimo ir memorialinė vieta. Vasaros mėnesiais joje duris atveria muziejus, rengiami kiti specialūs renginiai.
Bažnyčia yra vienas seniausių pastatų Stokholme, ji pastatyta XIII a. pabaigoje buvusio vienuolyno vietoje. Po reformacijos įsitvirtinimo Švedijoje, bažnyčia tapo liuteroniška. Apie pastato amžių byloja jo architektūros eklektiškumas: didžioji jo dalis yra gotiška, tačiau nemažai ir barokinio stiliaus elementų. Bėgant laikui, pastatas po truputį augo, buvo tvarkomas. Dideli restauravimo darbai buvo atlikti 1811–1817 m., vadovaujant Švedijos kariškiui, architektui, profesoriui Fredrikui Blomui (1781-1853). Bažnyčią supa laidojimo koplyčios, įkurtos XVI a. 1858-1860 m. buvo pastatyta paskutinioji iš koplyčių, skirta dabar Švediją valdančiai Bernadotų (pranc. Bernadotte) dinastijai. Karališkieji palaidojimai yra rūsyje, o pačioje bažnyčioje – antkapiniai įrašai. Kriptose amžino poilsio atgulė Švedijos monarchai nuo Gustavo II Adolfo (1594-1632) laikų (išskyrus garsiąją, sosto atsisakiusią karalienę Kristiną (1626-1689), palaidotą Romoje, Šv. Petro bazilikoje ir karalių Gustavą VI Adolfą (1882-1973), savo laidojimo vieta pasirinkusį karališkąsias kapines Solnoje) ir jų šeimos nariai. Čia taip pat palaidoti viduramžių Švedijos valdovai, kaip Magnus Ladulås (Magnus Birgersson) (1240-1290) ar Karolis Knutsonas Bonde (apie 1408-1470). 1457 m. Švedijoje kilus maištui prieš šį valdovą, jis pabėgo į Lenkiją. Už paskolintus 15 tūkstančių markių Kazimieras Jogailaitis jam davė laikyti Pucko žemę netoli Gdansko, kur Karolis Knutsonas gyveno iki 1467 m. grįžimo į Švedijos sostą.
Riddarholmo bažnyčioje laikomasi dar XVIII a. viduryje gimusios tradicijos – prie jos sienų tvirtinamos herbinės mirusių Serafimo ordino riterių ir narių lentelės. Šis ordinas yra aukščiausias Švedijos karališkasis apdovanojimas, kuriuo apdovanojami pirmiausia karališkosios šeimos atstovai, taip pat jis teikiamas užsienio valstybių vadovams, monarchams, ar jiems prilygstantiems asmenims.
Mirus ordino riteriui, jo herbas, įrašius lentelėje mirties datą, išnešamas iš Karališkųjų rūmų Serafimo salės, kur prieš tai kabojo, į Riddarholmo bažnyčią. Atminimo ceremonijos metu paskelbiama apie mirusį Serafimo ordino Riterį ir jo herbas pakabinamas ant bažnyčios sienos. Nors bažnyčia nebėra naudojama kaip maldos namai, Riterio laidotuvių dieną skambinama bažnyčios varpais, paprastai nuo 12.00 iki 13.00. Tai viena iš retų progų, kai bažnyčioje skambinama varpais. Taip pat tą pačią dieną vyksta laidotuvių pamaldos, skirtos mirusiam Serafimo ordino Riteriui.
Herbas su lietuvišku Vyčiu Riddarholmo bažnyčioje. Riddarholmo bažnyčioje saugomas Riterio herbas su lietuviškuoju Vyčiu. Tai 1993-1998 m. Lietuvos Respublikos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko (1932-2010), kaip Serafimų ordino kavalieriaus herbas. Serafimo ordiną (Nr. 818) valstybės vadovas gavo valstybinio vizito į Švediją metu 1995 m. lapkričio 20 d.
Algirdas Mykolas Brazauskas – buvo pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas, Kovo 11 Akto signataras, socialinių mokslų daktaras. 1988–1990 m. jis buvo faktinis LSSR vadovas, pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius. Jo vadovaujami Lietuvos komunistai 1989 m. atsiskyrė nuo SSKP. Sąjūdžio metais, kontaktuodamas su SSRS vadovais ir su Sąjūdžio vadovybe, stengėsi neutralizuoti Maskvos spaudimą Lietuvai siekiant taikiai atkurti nepriklausomybę. 1990-1993 m. buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininkas. 2001–2006 m. buvo Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas. Jam vadovaujant Vyriausybei sustiprėjo šalies ūkis, pagerėjo makroekonomikos rodikliai. 2002 Lietuva buvo pakviesta į NATO, priimtas Europos Sąjungos šalių vadovų sprendimas dėl Lietuvos pakvietimo į Europos Sąjungą. A. M. Brazausko, prezidento ir ministro pirmininko, veiklai būdinga stabilumas, prognozuojamumas, ekonominis pagrįstumas.
Aivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė
