Mūšis prie Linšiopingo 1598 m. Lenkijos – Lietuvos valdovui katalikui Zigmantui Vazai (1566-1632) 1598 m. su karine ekspedicija sugrįžus į Švediją įtvirtinti valdžią, pavyko užimti kelias svarbias tvirtoves bei Stokholmą. Tačiau prieš jį sukilusiam Švedijos regentui, valdovo dėdei Karoliui Sudermaniečiui pavyko apsiausti Zigmanto Vazos laivyną su kariuomene Stegeborge. Įvykusiame mūšyje valdovo kariuomenei laimint, Zigmantas Vaza netikėtai nurodė jį nutraukti ir pradėti derybas, taip siekdamas išvengti tautiečių kraujo praliejimo.
Lemiamas mūšis įvyko 1598 m. rugsėjo 25 d. Stångebro lauke prie Stångån upės (į rytus nuo Linšiopingo miesto). Karaliaus kariuomenėje, kurią sudarė apie 6000 karių, daugiausia samdiniai ir valdovui ištikimos švedų vėliavos, svarbų vaidmenį vaidino Lietuvoje įsikūrusių vengrų karvedžių – Kasparo Bekešo sūnaus Vladislovo (Békés de Kornyáti László) ir Kasparo Horvato (Caspar Horwatt) vadovaujami vengrų pėstininkai (1200 karių). Sukilėlių pusėje buvo apie 18 000 karių. Išvakarėse Karolis Sudermanietis apgaulingai informavo valdovą, kad nori derėtis. Derybos turėjo įvykti būtent į rytus nuo Linšiopingo miesto, lauke prie dviejų tiltų per Stångån upę (Stora Stångebro i Lilla Stångebro, dabar jie yra mieste). Zigmantas Vaza prie tiltų paliko sargybas, o išvargusią kariuomenę atitraukė į miestą. Tačiau ryto tamsoje Karolis Sudermanietis, padalinęs kariuomenę į dvi dalis, bandė netikėtai užklupti valdovo kariuomenę tyliai persikeldamas per abu tiltus. To nepavyko padaryti. Valdovo daliniai jau žygiavo link tiltų ir atmušė puolimą bei perėjo į kontrpuolimą. Tačiau priešininkas buvo išsidėstęs geresnėje padėtyje – ant kalvų. „Mūšis dėl tiltų“ vyko permainingai. Zigmanto Vazos pėstininkai patyrė naikinančią priešininko kavalerijos ataką. Pusiaudienyje, trečiuoju bandymu Sudermaniečio kariams pavyko užgrobti artileriją prie piečiau esančio tilto Lilla Stångebro ir nukreipti ją prieš rojalistus. Valdovo švedų raiteliai iš Västergötland galiausiai atsisakė kovoti su saviškiais. Prasiveržę, tačiau pagalbos nesulaukę vengrų daliniai patyrė didelių nuostolių – žuvo ar buvo sužeista keli šimtai karių. Galiausiai abi pusės sutiko pradėti derybas.
Mūšyje žuvo apie 1500-2000 žmonių. Karybos istorikas Erik Petersson pažymi, kad valdovo kariuomenė nuostolių patyrė perpus daugiau. Nemažai žuvusių vokiečių ir vengrų karių buvo rasti su šventųjų relikvijomis bei lentelėmis su citatomis iš Šventojo Rašto. Mūšio laukas vėliau buvo išgrobstytas. XX a. vykdytų archeologinių kasinėjimų metu buvo rasta mažai radinių – kariškos sagos, pentinai, kulkos muškietoms, monetos.
Pralaimėjęs mūšį, Zigmantas Vaza po kelių dienų derybų metu 1599 m. spalio 6 d. pasirašė pasižadėjimą valdyti Švediją pagal anksčiau duotą karaliaus priesaiką ir Stokholme sušaukti parlamentą, kuriam sutiko perduoti teisę nuspręsti dėl jo ir priešininko dinastinio ginčo baigties. Be to, kunigaikščiui Karoliui Sudermaniečiui išdavė keturis pabėgusius valstybės tarybos narius (tai buvo pirmasis pastarojo reikalavimas), kurie 1600 m. buvo nubausti mirties bausme tame pačiame Linšiopingo mieste, ir sutiko išsiųsti kariuomenę, su kuria atvyko į Švediją. Derybose iš valdovo pusės dalyvavo ir artimas Zigmanto Vazos patarėjas, buvęs kanceliarijos raštininkas, valdovo sekretorius, LDK didysis raštininkas, diplomatas Jeronimas Valavičius († 1643).
Zigmantas Vaza pasiryžo toliau jėga kovoti dėl sosto, nes nesitikėjo, kad parlamentas jam bus palankus. 1598 m. spalio 11 d. jis su seserimi liuterone Ona Vazaite paliko Švediją, kad suburtų jėgas. Jis taip pat neatvyko į 1599 m. liepą įvykusį parlamento posėdį ir neatsiuntė į šalį savo sūnaus Vladislovo (būsimojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo), kuriam tuomet tebuvo 4 m. 1599 m. liepą Švedijos parlamentas oficialiai detronizavo (pašalino iš sosto) Zigmantą Vazą, panaikino Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos uniją bei paskyrė Karolį IX Vazą regentu (1604 m. paskelbtas karaliumi).
Linšiopingo mūšiui atminti skirtas obeliskas. Minint 300 m. mūšio sukaktį, 1898 m. jo vietoje buvo pastatytas obeliskas. Užraše įrašyta, kad laimėję mūšį protėviai Švedijos žmonėms išsaugojo laisvę ir evangeliškąjį liuteroniškąjį tikėjimą. Tačiau žinoma, kad Zigmantą Vazą rėmė ta pati švedų bajorija bei liuteroniškoji Stokholmo miestietija. Tai liko nepaminėta…
