Po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo (1793 m.) kilusiam sukilimui vadovavo iš senos rusėniškos kilmės bajorų Kosciuškų giminės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje (LDK) kilęs karo inžinierius generolas majoras Tadas Kosciuška (Tadeusz Kościuszko, 1746-1817). Sukilimui pralaimėjus, jo dalyviai buvo represuoti. Į nelaisvę paimtas sunkiai sužeistas sukilimo vadas buvo įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, Sankt Peterburge, Rusijoje.
Į valdžią atėjęs caras Pavelas I (1796-1801) sukilimo dalyvius amnestavo. 1796 m. lapkritį išlaisvino sukilimo vadą T. Kosciušką, jam prisiekus ištikimybę ir pažadėjus negrįžti į tėvynę, skyrė didelę piniginę išmoką ir leido išvykti. T. Kosciuška iš Sankt Peterburgo išvyko 1796 m. gruodžio 19 d. Jį lydėjo irgi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilęs bei kartu su juo į nelaisvę patekęs adjutantas ir sekretorius Julianas Ursynas Nemcevičius (1758–1841), karininkas muzikas Jan Libiszewski I ir juodaodis kamerdineris bei virėjas Jean Lapierre „Domingo“ (matyt, iš šv. Domingo salos, būsimosios Haičio, atvykęs su T. Kosciuška iš Amerikos). Taip pat T. Kosciuškai buvo priskirtas „prievaizdas“ vokietis iš Livonijos majoras Ivanas Udom (Johann von Udam, 1768-1821), dalyvavęs 1788 m. kare prieš Švediją ir 1792 m. T. Kosciuškos sukilimo nuslopinime.
Rusija buvo tradicinė Švedijos priešininkė. O tarp ATR ir Švedijos 1790 m. rengta valstybių sąjungos sutartis, jos tuometis valdovas Gustavas III galvojo apie ATR sosto užėmimą. Tarp šalių buvo gan glaudūs ekonominiai ryšiai. Todėl Rusijos nuslopinto sukilimo vadas Švedijoje buvo pasitiktas labai pagarbiai, kaip kovos už laisvę didvyris bei kankinys, viena žymiausių epochos asmenybių. Jam buvo rengiami koncertai, sakomos kalbos. Jo kelionę aprašė Švedijos, Amerikos ir kitų kraštų spauda.
1797 m. sausio pradžioje T. Kosciuška pasiekė Abo, Suomijoje. J.U. Nemcevičius į Stokholmą atvyko anksčiau paruošti T. Kosciuškai gyvenamąjį plotą. Pats T. Kosciuška su penkių rogių ekipažu į Stokholmą atvyko 1697 m. sausio 26/27 d. naktį. Jis apsistojo prancūzo Robinot (Robineau) laikomose užvažiuojamuose namuose. Juose tuomet gyveno ir buvęs ATR pasiuntinys Švedijoje 1789-1795 m. Jurgis Mykolas Potockis (1753-1801), nors turėjo didelių finansinių problemų (apie 20 000 dukatų skolų, dėl ko jam nebuvo leidžiama išvykti). Stokholme gyveno buvę sukilėliai, kurie buvo ištremti į Rusijai priklausiusią Suomijos teritoriją ir sugebėjo pabėgti į Švediją.
Kosciuška kasdien buvo lankomas (kontroliuojamas) Rusijos pasiuntinio ar jo sekretoriaus. Ne iš kuklumo atsisakė netgi privačios audiencijos valdovo Gustavo IV Adolfo rūmuose, nors su kitais asmenimis privačiai susitiko. T. Kosciuška atsisakė pozuoti švedų dailininkui, tačiau valdovo rūmų intendento Pehr Tham (1737-1820) iniciatyva dailininkas Johan Fredrik Martin (1755 – 1816) iš atminties sugebėjo nupiešti jo gulinčio atvaizdą. Vario raižinio su užrašu lotynų kalba „Dvasios laisvė iš Dievo, kūno – iš Pavelo Piotrovičiaus“ (Libertas Animae Deo, Corporis Libertas Animi Deo, Corporis Paulo Petri Filio) kopijos paplito šalyje. Stokholme T. Kosciuška išsiuntė atgal savo kamerdinerį, kurio vietą užėmė buvęs pasiuntinio J. M. Potockio tarnas.
1797 m. vasario 23 d. T. Kosciuška išvažiavo į Geteborgą, iš jo 1797 m. gegužės 16 d. – į Angliją, o iš pastarosios į Ameriką.
Daugelis senųjų namų Regeringsgatan gatvėje buvo nugriauti. Minėtų užvažiuojamųjų namų irgi neliko. Dabar toje vietoje (Regeringsgatan Nr. 44) yra prabangus Stokholmo prekybos centras „NK – Nordiska Kompaniet“. Baltarusijos demokratinių jėgų atstovybė Švedijoje T. Kosciuškos, laikomo penkių tautų laisvės didvyriu bei kovos prieš Rusijos okupaciją lyderiu, gimtadienio proga 2024 m. vasario 4 d. kartu su Lenkijos ir Lietuvos diplomatais susirinko prie teminio plakato, pakabinto minėto viešbučio vietoje.
Aivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė
