Karūnavimo tradicija Švedijoje. Karūnacijos Švedijoje, kaip ir kitose karalystėse, buvo svarbūs įvykiai, turėję religinę prasmę ir demonstravę politinę valią. Karalius būdavo iškeliamas ne tik kaip valdovas, bet ir kaip šalies tėvas. Švedijos monarchų karūnavimai vyko įvairiose vietose. Prieš Švedijai tampant paveldima monarchija, karūnavimo ceremonija turėjo įteisinti išrinktą karalių. Kai kurie viduramžių karaliai, pavyzdžiui, Albrechtas Meklenburgietis, nebuvo karūnuoti, kaip ir regentai Kalmaro unijos metu. Daugiausia Švedijos regentų ir Kalmaro uniją nutraukusios Švedijos karalių, karūnacijų ceremonijų vyko viename svarbiausių ir seniausių religinių centrų valstybėje – apie 1270 m. iškilusioje Upsalos katedroje. Antroji pagal dažnumą karūnacijos vieta, nuo XVIII a. tapusi tradicine, buvo Stokholmas. XX a. pradžioje karūnacijos atsisakyta.
Upsalos katedroje priskaičiuojama 14 Švedijos valdovų karūnacijų:
1528 m. Upsaloje vykusi Gustavo I Vazos karūnacija įtvirtino ceremonijos, kurią atlikdavo arkivyskupas, modelį: būsimo valdovo atvykimo, jo patepimo šventu aliejumi (gaudavo religinį leidimą įžengti į sostą), karūnavimo ir išvykimo momentus. Pagal šią tradiciją vyko vėlesnės jo sūnų ir brolio bei kitų dinastijos atstovų karūnacijos. Paprastai su valdovu buvo karūnuojama ir jo sutuoktinė.
Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos „Baltoskandijos“ idėja. Vazų dinastijos pradininko Abiejų Tautų Respublikoje (toliau – ATR), daugiau nei 40 metų valdžiusio Lenkiją ir Lietuvą, Zigmanto Vazos (1566-1632) valdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) nebuvo sėkmingas. Šalyje mažėjo religinės tolerancijos, dėl karų su Švedija, Maskvos valstybe ir Turkija, LDK neteko nemažai gyventojų, nusmuko ūkis, buvo prarasta nemaža Livonijos dalis. Dėl to ir šio valdovo įvaizdis Lietuvos istorinėje kultūroje daugiau neigiamas nei pozityvus. Vadovėliuose jis apibūdinamas kaip neturėjęs didesnių gabumų ir negalėjęs suvaldyti valstybės. Visgi lieka neįvertinti labai ambicingi jo užmojai politinėje srityje. Jis siekė suvienyti tris valstybes palei Baltijos jūrą – Lenkiją, LDK ir Švediją, užimti dar ir Maskvos valstybės sostą, neleidžiant Rusijai įsigalėti Baltijos regione. Tokie valdovo užsienio politikos planai – novatoriški, pralenkę laiką. Tačiau XVI a. pabaigoje geopolitinio šiaurės Baltijos regiono apjungimas buvo trumpalaikis. Personalinė ATR unija su Švedija pasirodė esanti labai silpna, truko tik 1592-1598 m. Nepavyko padidinti geopolitinės galios, vietoje to įsivelta į ilgametį karinį konfliktą. Nemaža dalimi koją pakišo valdovo reakcingumas religinėje srityje. Švedai liuteronai bijojo aršaus kataliko Zigmanto Vazos valdymo, nors karūnacijos metu jis ir pažadėjo išlaikyti viešpataujančią liuteronybės padėtį. Visgi ceremonijoje dalyvavo popiežiaus pasiuntinys Germanicus Malaspina. LDK valdovas irgi siekė susilpninti protestantizmą bei pajungti Stačiatikių bažnyčią popiežiui. Tad XVI a. pabaigoje kilusi „Baltoskandijos“ idėja liko tik iki šiol neįgyvendinta, nors ir perspektyvia ambicija.
Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos karūnacija Upsaloje. Karūnuotis Švedijos karaliumi Zigmantui Vazai buvo natūralu. Tai buvo šalis, kur jis gimė ir užaugo, švedų kalba buvo jo gimtoji. Sostas buvo paveldimas, todėl patrauklesnis nei ATR būti elekciniu valdovu. Juolab, kad su tėvu Jonu III Vaza dar 1589 m. buvo aptarę jo grįžimo į Švedijos valdovus planą. 1593 m. sausio mėn. valdovą pasiekė žinia apie tėvo mirtį. 1593 m. vasarą, suderinęs su seimu, Zigmantas Vaza, kartu su karaliene Ona Habsburgaite (1573–1598), kuri buvo ką tik pagimdžiusi pirmagimę dukrą Oną Mariją ir ją palikusi Onos Radvilienės globai, ATR seimo nariais, valstybės pareigūnais, didikais ir dvasininkais – iš Varšuvos Vysla išplaukė į Gdanską, o iš čia – į Švediją dalyvauti prieš pusantrų metų mirusio tėvo Jono III Vazos laidotuvių ceremonijose ir jo paties karūnavime teisėtu Švedijos valdovu. 1593 m. spalio 10 d. visa delegacija sėkmingai pasiekė Stokholmą.
1594 m. vasario 19 d. Zigmantas Vaza ir Ona Habsburgaitė Upsalos katedroje buvo karūnuoti Švedijos karaliais. Dar prieš ceremoniją, valdovas Upsalos rūmuose, supamas dvasininkų ir didikų, padėjęs ranką ant atverstos Biblijos, prisiekė, kad laikysis suderintų susitarimų, kurių svarbiausi skelbė, kad Švedija turi išlaikyti savo valdžią, įstatymus, papročius ir – svarbiausia – liuteronų tikėjimą. Po to, Zigmantas Vaza, virš kurio buvo laikomas specialus baldakimas, pėsčiomis, lydimas gausios palydos, ėjo prie katedros. Priešais bažnyčią jį pasitiko Švedijos vyskupai. Zigmantui Vazai ir jo žmonai Onai Habsburgaitei įėjus į katedrą, pasigirdo giesmės (švediškai) ir vargonų muzika. Išklausius arkivyskupo Abraomo Andriaus Angermano pamokslą, dvasininkui meldžiantis, valdovas persirengė ypatingomis brangenybėmis puoštais drabužiais. Valstybės pakancleris perskaitė karaliaus įsipareigojimus, kuriems šis prisiekė. Tuomet arkivyskupas patepė Zigmantą Vazą šventais aliejais, uždėjo karūną ir davė kitus valdžios simbolius – skeptrą ir obuolį, laimindamas ir linkėdamas ilgai ir laimingai valdyti. Mušant būgnams ir trimituojant trimitams bei šaudant iš patrankų, naujasis karalius sėdo į jam paruoštą sostą. Netrukus po to buvo karūnuota Zigmanto Vazos žmona Ona Habsburgaitė.
Po ceremonijos karališkoji pora iškilmingai palydėta į Upsalos pilį, kur kelias dienas priėmė sveikinimus ir valdinių priesaikas. Po karūnavimo grįžęs į Stokholmą, sostinėje dar rezidavo keletą mėnesių, bet vėliau grįžo į ATR. Švedijos valdymas paskirtas Karališkajai tarybai, kuriai vadovavo karaliaus dėdė Karolis Sudermanietis. Pastarasis regentas ir pats norėjo tapti Švedijos karaliumi, dėl to suūnėnui tapo tuo, kuo Šekspyro Hamletui buvo Klaudijus. Zigmantui Vazai valdant ATR, Karolis Sudermanietis, pasirėmęs liuteroniška bajorija, būrė opoziciją. Ilgai laukti neteko: 1599 m. Zigmantas Vaza prarado Švedijos sostą.
Aivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė
