Ežeronys pirmą kartą paminėti 1398 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo dvaras. XV–XVII a. Ežeronių kaimas buvo valsčiaus centras. Nuo 1518 m. minimi kaip Gardino apskrities miestelis. 1568 gavo savaitinio turgaus privilegiją. 1641 m. Lietuvos karališkųjų girių aprašyme minima Ežeronių giria (plyti į šiaurės vakarus nuo kaimo) garsėjo pavyzdine tvarka. 1679 m. pastatyta pirmoji medinė Dievo Motinos rožinio bažnyčia (1865 m. paversta cerkve); 1926 m. pastatyta nauja bažnyčia. Valdant Stanislovui Augustui Poniatovskiui (ir vėlesniems savininkams bajorams Walickiams) garsėjo kaip pavyzdingai tvarkomas ūkis, turėjo didelę meno kolekciją ir mokslo leidinių biblioteką. Nuo XVIII a. veikė mokykla. Ežeronys iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vėliau Rusijos imperijai, 1921–39 m. Lenkijai, nuo 1939 m. priklauso Baltarusijai.
1897 m. Ežeronyse buvo 3283 gyventojai. Pagal 1920 m. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį kaimas turėjo tekti Lietuvai. Pagal 1921 m. Hymanso projektą pro jį turėjo eiti Lietuvos–Lenkijos siena.
Iki XIX a. vid. Ežeronys buvo lietuvių etnografinio ploto paribyje. Daugelis gyventojų subaltarusėjo, tačiau dar Lenkijos okupacijos metais ir vėliau per Vokietijos okupaciją bandyta kurti lietuvišką mokyklą, veikė lietuvių saviveiklos kolektyvai, prenumeruoti lietuviški laikraščiai. 1959 m. išsklaidžius nemažą lietuvišką Azierkų kaimą (Pervalko apyl.) dalis jo gyventojų apsigyveno Ežeronyse.
Manelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011
.jpg){kind=link}