Plyviškės bažnyčia

Google Maps nuotrauka

Plyviškės lietuvių parapija įkurta XVI a. pab. 1623 m. dokumente kalbama apie evangelikų kleboną, kurį parapijiečiai išmetė iš bažnyčios, nes jis nemokėjo lietuvių kalbos. Išliko paskutinė bažnyčia, statyta 1773 m. Maždaug 1990 m. ji buvo pritaikyta sandėliui, dabar čia – kultūros namai.

1748 m. vokiečių istorikas A. H. Lukanas rašė, kad čia, kaip ir visame Toplaukio valsčiuje, yra daug lietuvių ir reguliariai vyksta pamaldos lietuvių kalba. Lietuviški pamokslai Plyviškėje buvo sakomi iki 1890 m.

Nuo 1805 m. iki 1821 m. (savo mirties) čia kunigavo Zigfridas Ostermejeris (Gotfrido sūnus), gimęs 1759 m. Trempuose. Jis smarkiai priešinosi germanizatoriams, sumaniusiems iš mokyklų pašalinti lietuvių kalbą. 1817 m. pasirodžiusioje brošiūroje jis rašė: „<…> netiesa, kad lietuvių tauta esanti nekultūringa, kad jos kalba skurdi. Šalin teeina tie neprašyti geradariai, kurie <…> norėtų jai svetimą kalbą primesti <…> Netiesa taip pat, kad lietuviai esą visur vokiečių apsupti: iš tikro yra tik atbulai, nes visame krašte jų yra dauguma; nuo Geldapės iki Klaipėdos eina Prūsų Lietuvos rytų siena, o į vakarus dar iki Labguvos visur skamba lietuvių kalba…“ Z. Ostermejeris talkino L. Rėzai – rinko lietuvių liaudies dainas. L. Rėza iš jo užrašytųjų paskelbė aštuonias – „O tai dyvai, didi dyvai buvo“, „Kas nor vargužį vargti“, „Vakar parėjau labai vėlai“, „Kur graži mūsų sesytė stovėjo“, „Kai aš ėjau į lelijų daržą“, „Kad aš josiu jau šalin“, „Aš vakar vakarėlį suderėjau bernaitį“, „Ateik, mergyte, pavasarėlį“. Apie 1890 m. Plyviškėje lankėsi tautosakininkas Vilius Kalvaitis, kuris užrašė Plyviškės bažnyčios varpų balsą: „Jau mirdams matysi!“

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).

Karaliaučiaus sritis
Gluškovas
nekilnojamasis kultūros paveldas
nematerialus kultūros paveldas
architektūra
atmintinos vietos
1750-1800
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.2.2. atpažinimo principas
Vilius Kalvaitis (1848–1914)
Zigfridas Ostermejeris (Siegfried Ostermeyer) (1759–1821)