Palvininkai, Palmininkai

Palmininkai, Palvininkai (vok. Palmnicken) – miestelis Sembos pusiasalio vakaruose, Baltijos jūros pakrantėje. 1405 m. minėtas Palweniken, 1491 m. – Palmeniken vardais. Pavadinimas kildinamas iš žodžio palvė, palios – šlapios, žemos vietos. Dabar Palmininkai yra didžiausias pasaulyje gintaro pramonės centras.

Miestelį išgarsino gintaras, kurį sembai rinko nuo seno ir juo prekiavo. Romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas rašė apie aisčius: „Jie pakrantėse renka gintarą, gabalais parduoda neapdirbtus, patys gintaro nevartoja“. Rastas 1264 m. Ordino įsakymas, įpareigojęs sembus rinkti gintarą. Norėdamas padidinti valstybės pajamas, Ordinas griežtai monopolizavo gintaro gavybą ir prekybą. Asmuo, radęs gintaro gabalą, turėdavo parduoti monopolio valdytojams, už pasisavinimą buvo baudžiama mirties bausme – kariama. Vėliau – kankinama įsukant į ratą. Yra žinoma, kad Karaliaučiaus miesto budelis dar 1816 m. vykdė tokias bausmes.

1660 m. prie Palmininkų gintaras predėtas kasti kopose. 1867 m. įsteigta privati firma „Stantien und Becker“, kuri pasiūlė racionalesnį gintaro gavybos būdą. 1899 m. Prūsijos vyriausybė iš firmos nupirko visus gintaro išteklius ir kasyklas, išplėtė gintaro kasimo juostą – 500 m pločio atkarpą palei jūrą. Vėliau kasyklos padidėjo iki kelių kilometrų ir siekė 40–50 m gylį. Iš Palmininkų gintaro XVIII a. buvo sukurtas Gintaro kambarys, kurį 1716 m. Rusijos caras Petras I gavo dovanų nuo Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I.

Palmininkų bažnyčia pastatyta 1892 m. Tai vienintelė žinoma bažnyčia, turėjusi gintarinį altorių.

Nuo 1924 m. gintarą eksploatuoti pavesta „Preussische Bergwerks“, „Zweigniederlassung-Bernsteinwerke Koenigsberg“ ir „Staatliche Bernstein Manufactur“ firmoms. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokariu gintaras nebuvo kasamas. 1948 m. čia atidaryta RTFSR kasimo įmonė.

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).