Liubčia

Liubčios gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XV a. pradžios. Suklestėjo 1574 m., kai šią valdą įgijo Jonas Kiška (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Žemaitijos seniūnas, Vilniaus kaštelionas). Jis čia įkurdino vieną svarbiausių antitrinitorių centrų ir 1590 m. išrūpino miesto savivaldos teises. 1606 m., kai Ona Kiškaitė ištekėjo už Kristupo Radvilos, Liubčia atiteko Radviloms ir šiai giminei priklausė iki XIX a. pirmosios pusės. Biržų-Dubingių Radviloms valdant, Liubčioje gyvavo gausi evangelikų reformatų bendruomenė, o iki XVII a. vidurio veikė ir spaustuvė.

Liubčios pilis pastatyta XVI a. pabaigoje, o XVII a. padidinta ir sustiprinta. Ji stovi dešiniajame Nemuno krante, kitados turėjo keturis bokštus. Valdant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Kristupui Radvilai, pilyje buvo saugomas jo iždas, o šeimininkaujant jo sūnui, Lietuvos didžiajam etmonui Jonušui Radvilai, – ir kunstkamera, tai yra vienas XVI ir XVII a. sandūrai būdingų senienų bei keistenybių rinkinių, to meto didiko statuso ženklas. Pilis ypač nukentėjo 1655 m. per kazokų kariuomenės antpuolį. XVIII a. ji visiškai prarado gynybinę reikšmę.

Parengta pagal: VADOVAS po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. A. Paliušytė, I. Vaišvilaitė (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012).

Baltarusija
Gardino sritis
Liubčia
nekilnojamasis kultūros paveldas
vietovės
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.1.2. atpažinimo principas
Jonušas Radvila (1612–1655)
Kiškos
Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603)
Radvilos