1862 m. Karaliaučiaus universitetas gavo naujus rūmus Šteindamo rajone.
Nuo 1865 m. universiteto profesoriumi tapo Fridrychas Kuršaitis. Garsėjo konservatyviomis pažiūromis. Jam buvo pavesta redaguoti valdžios subsidijuojamą savaitraštį „Keleivis iš Karaliaučiaus, broliams lietuviams žinias pranešąs“ (rūpinosi Juo 1849—1880 m.). Laikraštis taikėsi prie suvokietėjusios daugumos, ugdė nuolankumą valdžiai, skatino lietuvius balsuoti už vokiečių konservatorius. Ypač reikšminga 1876 m. P. Kuršaičio gramatika, kurioje jis išsamiau nei kiti aprašė lietuvių kalbos fonetiką, akcentologiją, morfologiją ir sintaksę, lygino lietuvių kalbą su prūsų ir latvių kalbomis. Šia gramatika rėmėsi J. Jablonskis bei K. Būga. Jo vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių žodynas – didžiausias ir autoritetingiausias XIX a. vidurio ir antrosios pusės lituanistinis veikalas (visi žodžiai buvo sukirčiuoti, sužymėtos kirčio priegaidės). Žodynais rėmėsi daugelis aušrininkų, varpininkų, norminančių liet. kalbą. F. Kuršaitis susirašinėjo su S. Daukantu, 1874—1875 m. lankėsi Lietuvoje ir ten susitiko su M. Valančium, A. Baranausku, J. Kairiūkščiu. 1875 m. Karaliaučiaus universitetas suteikė F. Kuršaičiui filosofijos garbės daktaro vardą, Čekijos Mokslų akademija 1882 m. išrinko jį garbės akademiku.
1848 m. F. Kuršaitis gyveno Tuchmacher Str. 11 (buv. Gelumbininkų g., namas neišliko). Mirė 1884 m. Krante, palaidotas Karaliaučiuje.
1831 m. į Karaliaučiaus universitetą įstojo Georgas Heinrichas
Ferdinandas Neselmanas, 1837 m. gavęs filosofijos mokslų
daktaro laipsnį. Tyrė lietuvių ir prūsų raštiją. Svarbiausi
F. Neselmano darbai. 1851 m.: „Lietuvių kalbos žodynas“,
1869 m. — K. Donelaičio raštų leidimas. 1853 m. – lietuvių liaudies dainų rinkinys (410 dainų, 55 melodijos). Knygoje „Senovės prūsų kalba“ (1845 m.) pagal Baltijos vardą F. Neselmanas pirmasis pavartojo „baltų kalbų“ terminą.
Nuo 1880 m. universiteto profesoriumi, 1918—1921 m. rektoriumi buvo Adalbertas Becenbergeris — aktyvus Lietuvių
literatūros draugijos veikėjas, ilgametis Prūsijos senovės draugijos pirmininkas, vokiečių kalbininkas ir archeologas, lietuvių kalbos ir senovės tyrėjas, baltistikos pradininkas. 1907 m. išrinktas Lietuvos mokslo draugijos garbės nariu. A. Becenbergeris iš vietovardžių nustatė tokias Mažosios Lietuvos ribas: nuo Kuršių marių iki Labguvos, Deimenos upe iki Vėluvos ir Narkyčių, už Nordenburgo, padarius vingį Girdavos link į Darkiemį ir Geidapę, iki Dūbinininkų. Per savo 70-mečio iškilmes (1920 m.) jis pasakė: „Mokslo darbą bedirbdamas, pamilau lietuvių tautą ir išmokau aukštai gerbti Lietuvos žmones. Aš linkiu, kad lietuvių kalba plėtotųsi sėkmingai ir laimingai“. Prieš
mirtį savo didelę biblioteką su lituanistikos leidiniais ir seniausiomis lietuvių knygomis už simbolinį atlyginimą A. Becenbergeris perdavė Lietuvos švietimo ministerijai.
Nuo 1921 m. Karaliaučiaus universitete profesoriavo Reinholdas Trautmanas, prūsų kalbotyros pradininkas, buvęs
šio universiteto auklėtinis. 1919 m. jis išleido „Senovės prūsų kalbos paminklus“. Ilgai tikėjęs bendra baltų ir slavų kalbų kilme, 1948 m. šios pažiūros R. Trautmanas atsisakė. Mirė 1951 m. Jėnoje.
1934–1937 universiteto rektoriumi buvo (1943 m. čia dar skaitė
lietuvių kalbos kursą) kalbininkas, dialektologijos specialistas prof. Jurgis Gerulis, kilęs iš Šilutės apskr. Jogaudų kaimo. Svar-
biausi jo veikalai „Senovės prūsų vietovardžiai“ (1922 m.), „Lietuvių dialektologijos studijos“ (1930 m.). Parengė spaudai M. Mažvydo raštus (1922 m.). Rinko medžiagą Zieteloje (dab. Baltarusija). 1936 m. paskelbė archyvų medžiagą apie J. Bretkūną. Per Pirmąjį pasaulinį karą J. Gerulis, būdamas kariuomenėje, rinko kalbos duomenis. Tą darbą dirbo ir tapęs aukštu abvero karininku. Vilniuje rengdavo lituanistų posėdžius.
Jis yra sakęs: „Jūs nesikiškite, neikite kariauti. Jūs maža
tauta ir jus sutrins, kai mušasi didelės tautos“. J. Gerulis
buvo tiesaus būdo. Antai žinodamas, jog Karaliaučiaus universiteto dėstytojai ignoruoja jauną lietuvių kalbos dėstytoją Viktorą Falkenhaną už tai, kad tas vedė Vilniaus krašto lenkę,
mokslo metų atidarymo ceremonijoje rektorius J. Gerulis
pirmiausia aristokratiškai pasveikino V. Falkenhano žmoną
ir jį patį, o tik paskui garbinguosius profesorius. Kai suži-
nota, kad J. Gerulis pateko į nelaisvę, keli lietuvių kalbininkai
ėmėsi jį išlaisvinti, bet buvo per vėlu. 1945 m. Rygoje J. Geru-
lis bulvo sušaudytas. Beje, kai sunkiai susirgo mūsų kalbininkas K. Būga, J. Gerulio rūpesčiu jis buvo paguldytas į Karaliaučiaus universiteto kliniką (pastatas išliko), kur jis ir mirė.
Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).
