Vietovė įsikūrusi Bialovežo girios pakraštyje, Lesnos ir Baltosios upių santakoje bei senųjų Vilniaus—Karokuvos ir Bresto—Gardino kelių.
Anot Ipatijaus metraščio, vietovė įkurta Voluinės kunigaikščio Vladimiro 1276 metais. Čia išaugo gynybinių griovių ir sienų apsuptas miestas. Iš pradžių jį valdė Voluinės kunigaikščiai, XIV a. viduryje Kamianecas atiteto Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Valdant Kęstučiui 1375, 1378 ir 1379 m. čia buvo atremti Vokiečių ordino antpuoliai. 1382—1392 m., vykstant vidaus karui, Kamianecas ėjo iš rankų į rankas: kurį laiką jį valdė Mozovijos kunigaikštis Jonušas, vėliau — Vytautas arba Jogaila. Kariniu ir strateginiu požiūriu tai buvo svarbi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietovė. Dar vadintas Bialovežo girios vartais, pažymint miesto, kaip prekybinių ir strateginių kelių mazgo, reikšmę. Nuo XV a. pradžios tapo Trakų vaivadijos (nuo 1520 m. — Palenkės vaivadijos, nuo 1566 m. — Brastos vaivadijos) pavieto centru. 1503 m. jam suteiktos savivaldaus miesto teisės, 1524 m. — herbas. XVII a. viduryje, po karo su Maskva, vietovė prarado ankstesnę karinę ir politinę reikšmę.
Iki šių dienų išlikęs Baltasis bokštas — svarbiausias šį mūrinį pastatą supusios medinė pilies gynybinis statinys. Jį 1279—1288 m. pastatydino Voluinės-Haličo kunigaikštis. Bokštas siekia 30 m aukštį, mūrytas baltiškuoju plytų rišimo būdu. Nuo 1960 m. čia įkurtas Kraštotyros muziejus.
Parengta pagal: VADOVAS po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. A. Paliušytė, I. Vaišvilaitė, (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012).