Aukštasis piliakalnis

Google Maps nuotrauka

Katinava, Katniava, Katava, Katenava – miestelis, esantis už 10 km į šiaurės vakarus nuo Stulupėnų. Miestelyje yra du piliakalniai – Aukštasis ir Katinavos kalnas. Nemažas piliakalnis, vadinamas Aukštuoju, yra pačiame miestelyje, kiek į šiaurės vakarus nuo jo centro (už karių kapinių). Pasak padavimo, kryžiuočiai sunaikino ant kalno buvusią šventovę, nužudė Krivį, o vaidilutes išsivedė nelaisvėn. Vienai iš jų pavyko pabėgti ir grįžti. Ji ėmė maldauti Praamžį, kad ją šioje vietoje paliktų. Ir ji pavirtusi vinkšnele. Kryžiuočiai bandė ją nukirsti – iš jos kraujas tekėjęs. Keturi kirtikai į kalną nugrimzdę – ten duobė atsiradusi. Ir tikrai kalno viršūnėje, prie duobės, auga sena vinkšna. Sako, audros metu ji aimanuodavo. Tos aimanos dar sustiprėjo, kai lietuviai čia liovėsi lietuviškai šnekėti. Dar sakoma, kai aplinkui bus kalbama lietuviškai, vinkšna išsivaduos. Padavimo motyvais vokiečių poetas Fridrychas Bekeris yra parašęs poemą „Katinavos mergelė“.

Prie Katinavos yra upelis Romovė ir vietovė Romanupiai (už 2 km į rytus nuo Katinavos), iš ko galima spręsti, kad Katinavos apylinkės buvo pagoniško kulto židinys. Ant vienos iš Katinavos aplinkinių kalvų, o gal ir ant paties Katinavos piliakalnio buvo pagrindinė Nadruvos apeigų vieta. Petras Dusburgietis taip pat mini Nadruvos Romovę. Katinavoje kunigavo Teofilis Gotlibas Šulcas (gimęs 1629 m. prie Vėluvos) – leksikografas, lietuvių-vokiečių-lotynų kalbų žodyno autorius. Jis draugavo su M. Pretorijumi, lietuvių kalbos mokėsi iš K. Sapūno. Vėliau, K. Sapūnui mirus, suredagavo ir 1673 m. išleido jo gramatiką, kuri gulėjo nespausdinta 30 metų. Parašė jos įžangą. Ėmėsi versti Bibliją. 1673 m. mirė Katinavoje, nebaigęs planuotų darbų. Buvo palaidotas Katinavos bažnyčios rūsyje. Bažnyčia, kurioje tarnavo T. G. Šulcas, neišliko. 1881 m. buvo statyta nauja bažnyčia (su puošniai tapytomis sienomis). XX a. pr. lietuvių pamaldos joje buvo laikomos tik vieną kartą per mėnesį. 1675 m. kovo 31 d. Katinavoje gimė lietuvių kalbos tyrinėtojas, pirmasis lietuvių liaudies dainų skelbėjas, religinių raštų autorius, žodynininkas, filologas, filosofas, giesmių eiliuotojas, vertėjas ir evangelikų liuteronų kunigas Pilypas Ruigys. Apie 1684 m. Katinavoje gimė Pilypo Ruigio bičiulis, grožinės literatūros vertėjas Jonas Šulcas, kunigavęs Nybudžiuose (1707–1708 m.), Lazdynuose. Mirė 1710 m. nuo maro Tilžėje. Norėdamas praktiškai įrodyti Gumbinės kunigo M. Merlino knygos „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ idėjų teisingumą, J. Šulcas išvertė ir 1706 m. Karaliaučiuje išleido pirmą pasaulietinio turinio lietuvišką knygą „Ezopo pasakėčios“. Į ją įdėtas P. Ruigio vokiškas eilėraštis, aukštinantis šį J. Šulco darbą. M. Merlinas ragino jį rinkti lietuvių dainas. J. Šulcas rašė: „Taip aš ir dariau <…> ir dainų jau nemaža surinkau“. Jo surinktų dainų likimas nežinomas. Katinavoje taip pat kunigavo Jonas Kleinas (1605–1662), Ernestas Dicelijus (1629–1692) ir Kristofas Gotlybas Ernstas Polis (1838–1907).

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).

Karaliaučiaus sritis
Furmanovka
nekilnojamasis kultūros paveldas
nematerialus kultūros paveldas
archeologija
atmintinos vietos
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
1850-1900
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.2.1. atpažinimo principas
Vilius Kalvaitis (1848–1914)