Visuomenės dalyvavimas paveldosaugoje – pažangios architektūros paveldo apsaugos pagrindas?

    Pradžia
  • Naujiena
  • Visuomenės dalyvavimas paveldosaugoje – pažangios architektūros paveldo apsaugos pagrindas?

Lapkričio 22-23 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vykusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Kultūros ministerijos organizuota konferencija „Pažangi architektūros paveldo apsauga – misija (ne)įmanoma?“ susilaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Nors tik viena konferencijos sesija buvo skirta bendruomenių vaidmeniui paveldo apsaugos procese, ši žinutė pranešėjų buvo akcentuota visų konferencijos sesijų metu. Klausimas, kaip priartinti visuomenę prie paveldosaugos procesų, tapo pagrindiniu, kuris, anot pranešėjų, galimai lemtų paveldo apsaugos proceso pažangą .

 

Autentiškumas yra bene vienas esminių veiksnių apibrėžiant kultūros paveldo vertes. Ar 1964 m. priimtos Venecijos chartijos įteisinta autentiškumo samprata, išreiškianti pagarbą originaliam paveldo medžiagiškumui, tebėra aktuali pažangios kultūros paveldo apsaugos kontekste? Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektoriaus dr. Salvijaus Kulevičiaus, 1994 m. priimtas Naros autentiškumo dokumentas pateikė universalesnę, reliatyvistinę paveldo autentiškumo sampratą, kuri akcentuoja įvairias medžiagines ar nemedžiagines kultūros paveldo raiškos formas ir būdus. Atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą ir kultūros paveldo objekto prigimties skirtingumą, autentiškumo aspektai gali būti patys įvairiausi, aprėpiantys išorines ir vidines objekto savybes. Pagal Naros dokumentą autentiškumo suvokimą turėtų lemti ne tik specialistų vertinimas, bet ir pati su paveldu tiesiogiai susijusi bendruomenė. Tą patį teigia Lietuvoje dar nepasirašyta Faro konvencija, akcentuojanti visuomenės teisę į kultūros paveldą. Pranešėjui antrino Lietuvos dailės istorikų draugijos narė Jūratė Markevičienė teigdama, jog Lietuvos paveldo apsaugos teisėje stinga kai kurių esminių autentiškumo rakursų, ryškėjančių XXI a. holistinėje paveldo sampratoje, kuri teigia, jog negalima tiksliai apibrėžti tokių sąvokų kaip „paveldas“ ir „autentiškumas“, nes jos yra per daug sudėtingos ir nuolatos kintamos.

Architektė-restauratorė Asta Prikockienė, pristatydama Kauno bernardinų vienuolyno (Papilio g. 9) restauravimą ir pritaikymą, pabrėžė, jog įgyvendinant šį projektą stengtasi išlaikyti pagarbą visiems aptiktiems laikotarpiams. Tačiau, kita vertus, buvo pripažinta, jog status quo autentiškumas neišvengiamai tampa naikinamas vos pradėjus restauruoti. Tad dalyvių pranešimai privertė susimąstyti, ar dabartinė autentiškumo samprata mus vis dar tenkina ir ar būtų galima teigti, jog autentiškumo samprata „prisiliečia“ ne tik prie originaliojo medžiagiškumo, bet ir apima platesnį kontekstą bei reikalauja bendruomenių vaidmens identifikuojant kultūros paveldo autentiškumą ir jo vertes.

Sudėtingėjančiame pasaulyje vyksta ne tik paveldo autentiškumo, tačiau ir visos  paveldo sampratos plėtra – atsiradęs terminas „kasdienės architektūros paveldas“ apibrėžia utilitarius, funkcionalius, neprezentatyvius objektus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti pilki ir beverčiai, tačiau yra svarbūs miesto charakteriui. Iš esmės tai modernistiniai ir postmodernistiniai statiniai ir jų kompleksai bei vietovės, pasauliniame kontekste jau sulaukę gilesnio paveldosaugininkų žvilgsnio. Lietuvoje didžiąją dalį modernizmo ir postmodernizmo architektūros palikimo apima sovietinio laikotarpio objektai: nuo pavienių objektų, gyvenamųjų rajonų iki ištisų miestovaizdžių. Šio tipo objektų yra labai daug, tad kaip atsirinkti pačius vertingiausius? Kauno technologijos universiteto doc. dr. Vaido Petrulio manymu, šiai palikimo grupei reikalinga visų pirma išsami visų objektų inventorizacija ir tolimesnė moksliniais tyrimais grįsta atranka. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Marija Drėmaitė papildė, kad šio laikotarpio palikimo išsami inventorizacija taip pat padėtų išvengti „gaisro gesinimo“ atvejų, kuomet objektai yra įrašomi į Kultūros vertybių registrą tik tada, kai sužinoma, kad valdytojai ketina juos griauti arba iš esmės rekonstruoti, pvz. buvusio Kelių policijos pastato Giraitės gatvėje, Vilniuje, atveju.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Viltė Janušauskaitė akcentavo, kad saugant kasdienybės paveldą visgi svarbiausias yra visuomenės indėlis – savo gyvenamosios aplinkos puoselėjimas, kasdienė priežiūra. Faktinis objekto įpaveldinimas dar negarantuoja realios jo apsaugos, o tuo pačiu objekto nebuvimas Kultūros vertybių registre nereiškia, kad jis neturi paveldosauginių verčių. Tad vis didėjantis galimai vertingų objektų skaičius ne tik kelia didžiulės inventorizacijos, tačiau ir tinkamos paveldo verčių komunikacijos visuomenei iššūkį. Šią problemą akcentavo ir doc. dr. Marija Drėmaitė teigdama, kad yra ne tik problemiškas verčių indentifikavimas, tačiau ir paveldo verčių pateikimas visuomenei. Į visuomenę orientuota paveldo verčių komunikacija nurodo, kas saugoma, bet nepasako – kodėl. Reikėtų keisti kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių sąrašo pateikimo turinį siekiant, kad visuomenė norėtų saugoti aplinką ir vertingus objektus, kuriuose gyvena.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Vytautas Petrušonis, kalbėdamas apie kitokią kultūros paveldo objektų vertingų savybių sąrašo traktuotę, pabrėžė, kad vertingųjų savybių sąrašuose svarbiau fiksuoti simbolinę kultūros paveldo vertę, o ne atskirus materialius architektūros paveldo elementus ar dalis. Simbolinė kultūros paveldo vertė paaiškina, kuo objektas ar vietovė yra išskirtinis, taip pat padeda tęsti kultūrines tradicijas kuriant naują architektūrą. Ši nemateriali paveldo dimensija – simbolinė kultūros paveldo vertė – turėtų papildyti mokslinius ir loginius paaiškinimus, nes ji yra labiau suprantama visuomenei. Architektė ir teisininkė Daiva Bakšienė savo pranešimo metu pastebėjo, kad reikia ne tik siekti paveldo verčių perdavimo visuomenei suprantama kalba, tačiau taip pat koreguoti paveldo apsaugą reglamentuojančią įstatyminę  bazę. Paveldosaugos teisinę sistemą reikia paversti socialinės inžinerijos priemone, o ne taikyti priverstinius nurodymus: prieš priimant įstatymus būtina išsiaiškinti, kokios vertybės bei poreikiai yra tikrai svarbūs šiandieninei visuomenei. Kintant poreikiams, turėtų keistis ir paveldosaugos reikalavimai, nes anot architektės Sigitos Bugenienės, šiuo metu egzistuojantis paveldo apsaugos teisinis reguliavimas yra sunkiai suvokiamas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir patiems kultūros paveldo apsaugos specialistams.

Architektas Rimantas Giedraitis, pristatęs gerosios patirties pavyzdį – Vaiciuškos vilos Kačerginėje atgaivinimą, pabrėžė, jog tik į paveldosaugos specialistus orientuoti, paprastam žmogui visiškai nesuprantami vertingųjų savybių aprašai ne tik trukdo paveldo verčių komunikacijai su visuomene, tačiau ir tampa trukdžiu paveldo tvarkybai ir pritaikymui bei stabdo investicijas – kas yra viena iš kultūros paveldo objektų nykimo priežasčių. Dauguma verslininkų nelinkę įsigyti įpaveldintų objektų, nes jie nerimauja dėl papildomų lėšų, reikalingų nustatytoms vertingosioms savybėms išsaugoti – saugomų objektų įsigijimas ir tvarkyba vertinama kaip ekonomiškai nuostolinga. Pastebėta, kad jei ne paties privataus investuotojo užmojis Vaiciuškos vilą prikelti naujam gyvenimui, tai per kelis metus šio medinio statinio nebūtų likę.

Visuomenės, privačių investuotojų indėlis tampa itin svarbus, kai kalbama apie medinio architektūros paveldo apsaugą, nes šio tipo paveldo išsaugojimui įtaką daro ir socialinės problemos. Lietuvos kaimai tuštėja, nebelieka senųjų bendruomenių, kurios puoselėjo medinę architektūrą savo gyvenamojoje aplinkoje. Kuriant medinio paveldo apsaugos strategiją privaloma atsižvelgti į šiuos veiksnius, tačiau didelį indėlį į medinės architektūros išsaugojimą gali įnešti ir pati bendruomenė. Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Jekaterina Lavrinec pristatė vykstančius miesto žaidimus URBINGO medinėse Šnipiškėse, kurių tikslas yra fiksuoti rajono pokyčius, skatinti žmones vertinti aplink juos esantį paveldą bei paskatinti gyventojus domėtis savo gyvenamuoju rajonu. Gyventojai skatinami atrasti nuotraukose fiksuotus Šnipiškių kadrus ir pastebėti pokyčius. Tokiu būdu kuriamas gyvas miesto archyvas, paveldas priartinimas prie vietos bendruomenių ir visos suinteresuotos visuomenės. Žaidimu susidomėjo ir aplinkinių rajonų gyventojai, kuriuos šis žaidimas paskatino domėtis ir savo aplinkoje esančiu paveldu.

Siekiant paveldosaugą padaryti prieinamesnę susidomėjusiems visuomenės nariams, Užupio bendruomenės administratorė Rėda Brandišauskienė siūlė kuo daugiau internetinėje erdvėje viešinti Kultūros paveldo departamento, Kultūros ministerijos, Aplinkos ministerijos priimamus sprendimus. Pranešėja konferencijos dalyvius supažindino su faktais, kai informaciją gauti iš valstybinių institucijų paprastam visuomenės nariui yra ganėtinai sudėtinga dėl išplitusios biurokratijos. Informacijos iš paveldosaugos institucijų gavimo procesas užtrunka ilgai ir dažnai be teigiamų rezultatų. Anot visuomenininkės, dokumentų viešinimo politika turėtų tarnauti ir kaip pažeidimų, korupcijos prevencija. Kritikos valstybinėms institucijoms negailėjo ir architektūros žurnalo „Archiforma“ prezidentas Leonardas Vaitys, teigdamas, kad jos labiausiai prisidėjo prie moderniosios Lietuvos architektūros vyksmo stabdymo vertingoje gamtinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Pasak jo, architektūrą reikia ne žinoti, o suprasti. Architektūra pirmiausia turi tikti konkrečiai vietai, o tam reikia profesionalaus požiūrio, kurio dažnai stokoja formalus institucinis mąstymas.

Konferencijoje be teorinių pranešimų buvo pristatyti ir architektūros paveldo pritaikymo naujoms kintančioms reikmėms gerosios patirties pavyzdžiai. Restauruojant Liubavo dvaro malūną siekta kuo mažiau pakeisti paveldo objektą, išsaugoti kuo daugiau jo autentiškų elementų ir, jei įmanoma, naudoti malūno statybos laikotarpio medžiagas. Liubavo dvaro malūno muziejaus įkūrėjas Gintaras Karosas siekė atgaivinti pirmapradę objekto atmosferą, naujus  elementus integruoti į bendrą visumą. 2012 m. už kultūros paveldo išsaugojimą ir kokybišką restauravimą Liubavo dvaro malūnui-muziejui suteiktas Europos Sąjungos ir Europa Nostra kultūros paveldo apdovanojimas.

Kauno Žemųjų Šančių pirmasis karinis miestelis pritaikytas naudojimui derinant modernumą ir nykstančius negatyvų istorinį laikotarpį atspindinčius pastatus. Anot architekto Gintauto Natkevičiaus, pritraukti žmones gyventi į aplinką, turinčią neigiamą emocinį krūvį, yra didelis iššūkis. Šiuo atveju pritaikymo rezultatas džiuginantis bei vertintinas kaip sektinas pavyzdys ateičiai. Konferencijos metu akcentuota, kad daugumos karinių objektų pritaikymas šių dienų reikmėms yra problematiškas, nes buvusi jų paskirtis šiandien nėra reikalinga, todėl pritaikant tenka ją keisti, atsižvelgiant į visuomenės poreikius. Karo paveldo centro direktoriaus Vladimiro Orlovo iniciatyva ši praktika buvo pritaikyta revitalizuojant lankymui skirtą Kauno VII-ąjį fortą.

Pasibaigus konferencijai būtų galima teigti, jog vis dėlto pažangi architektūros paveldo apsauga yra misija įmanoma. Tai gali lemti paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų tikslinimas, visuomenės ir vietos bendruomenių įtraukimas į paveldosaugos procesus arba atidesnis žvilgsnis į kiekvieną išsaugotą arba saugotiną vertybę. O galbūt pažangią architektūros paveldo apsaugą lems integralūs įvardintų problemų sprendimo būdai?

2016-12-02

Valstybinės kultūros paveldo komisijos atstovė spaudai Justina Ūsonytė