Sovietinio modernizmo palikimas – trukdis ar galimybė?

Vasario 22 d. Vilniuje vyko Lietuvos architektų rūmų organizuoti kursai „Sovietinio modernizmo palikimas – trukdis ar galimybė?“, kuriuos vedė doc. dr. Marija Drėmaitė. Pirmoji kursų dalis buvo skirta klausimui, ar moderni architektūra apskritai gali tapti paveldu. Į pasaulines architektūros žvaigždes orientuota visuotinė apsaugos strategija pamažu keičiasi: pradedamos vertinti ir regioninės bei „bevardės“ kokybiškos architektūros formos.

Antrojoje kursų dalyje aptarta problema, ar bendrieji moderniosios architektūros principai tinka ir sovietiniam modernizmui ir ką apskritai galime laikyti sovietiniu modernizmu. Sovietinę modernizmo architektūrą galima skirstyti į dvi dalis: 1) standartinę masinę statybą, 2) specialiai suprojektuotus ir pastatytus visuomeninius objektus, kurių raiška (nepaisant kitokios kultūrinės atmosferos) ėmė panašėti į Vakarų tendencijas.

Paskutinėse dvejose kursų dalyse buvo aptartos Lietuvos sovietinės architektūros išsaugojimo aktualijos. Prisimindama Žaliojo tilto Vilniuje atvejį, lektorė atkreipė dėmesį, kad jo skulptūros buvo įrašytos į Kultūros vertybių registrą ne totalitarinio režimo laikais, bet 1996 m. ir 2005 m. – kada skulptūros paskelbtos saugomos valstybės. 2016 m. Vertinimo taryba nusprendė skulptūroms panaikinti teisinę apsaugą – taip išsklaidant iliuziją, kad dėl objektų vertės yra apsisprendžiama „amžinai“ – iš tikrųjų vertybių statusas kaitaliojasi priklausomai nuo visuomenėje vyraujančios nuotaikos. Nepaisant skeptiško nusiteikimo, paradoksalu, kad pastaruoju metu kaip tik daugėja į Kultūros vertybių registrą įrašomų ideologizuotu dekoru puoštų stalinistinių pastatų. Neutrali politinės potekstės neturinti modernizmo ir postmodernizmo architektūra visuomenei tiesiog neatrodo pakankamai graži, kad būtų saugoma, tačiau ji svarbi profesionalams ir tyrėjams. Vis dėlto jų palaikymas neatsveria agresyvios kritikos – visai neseniai nesugebėta tinkamai komunikuoti, kodėl turėtų būti išsaugotas Giraitės kelių policijos pastatas. Paveldosaugininkų reikalavimai buvo pristatyti kaip investicijų stabdymas, nors kompanija „Lidl“ buvo pasiryžusi išsaugoti kitose šalyse esančius registrinius pastatus – pvz. Lewis universalinę parduotuvę Liverpulyje. Vengiant skandalingos retorikos, M. Drėmaitė siūlo skatinti į visuomenę orientuotą verčių komunikaciją. Visų kultūros vertybių – įskaitant moderniąją architektūrą – aprašai apsiriboja nurodymais, kurie elementai turi būti saugomi, tačiau pamirštama užsiminti, dėl kokios priežasties vienas ar kitas objektas apskritai turi būti saugomas.

Parengė Paveldo komisijos vyr. specialistas Gytis Oržikauskas