Šiuolaikinis paveldosaugininkas – misija įmanoma?

Kultūros paveldas. Koks pirmasis vaizdinys jums iškyla prieš akis, išgirdus šį žodžių junginį? Dažnai to klausiu auditorijos įvairiose konferencijose. Visuomenėje vyrauja skirtinga paveldo samprata, ir tai priklauso ne vien tik nuo konkrečios vietos, kurioje gyvena tam tikra žmonių grupė, bet ir nuo jų asmeninio santykio su paveldu.

Vieniems paveldas asocijuojasi tik su materialia išraiška, pavyzdžiui, Kauno modernistine architektūra ar Tel Avivo baltuoju miestu. Dalis žmonių sieja paveldą su istoriniais centrais – Vilniaus, Florencijos ar Krokuvos senamiesčiais. Kitiems tai – nematerialūs reiškiniai, kaip antai dainų ir šokių švenčių ar kulinarinio paveldo tradicijos. O kur dar gamtos paveldo didybė! Visa tai skamba labai teigiamai ir optimistiškai, tačiau pereikime prie realybės Lietuvoje.

Dažnam kultūros paveldas asocijuojasi su biurokratija ir institucijomis, kuriose sėdi viską draudžiantys ir stabdantys prievaizdai. Tad kaip pakeisti šį pakankamai stereotipinį mąstymą ir suvokimą, kad šiuolaikinė paveldosaugininko funkcija yra tik drausti? Mano įsitikinimu, viskas priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus, t. y. nuo konkrečių žmonių, kurie savo tiesioginiame darbe turi įtakos paveldosauginiams procesams.

Šiuolaikinio paveldosaugininko žodyne, mano nuomone, žodis drausti turėtų būti keičiamas į šviesti ir komunikuoti. Paveldo vertė, iš viešojo administravimo pusės, neturėtų būti įrodinėjama draudimais. Ko gero, neatsitiktinai pagrindinis 2018-ųjų – Europos kultūros paveldo metų – šūkis yra orientuotas į glaudesnio santykio su visuomene kūrimą: „Mūsų paveldas: kur praeitis pasitinka ateitį“. O tai reiškia siekį užtikrinti integruotą požiūrį į kultūros paveldą: nuo sprendimų priėmėjų, politikų iki paveldo sektoriaus darbuotojų ir svarbiausios grupės– bendruomenės. Pagrindinis Europos kultūros paveldo metų tikslas – skatinti kuo didesnę visuomenės dalį pažinti kultūros paveldą, o viena sunkesnių užduočių – kultūros paveldu sudominti jaunimą. Padėti suvokti, kad paveldas nėra vien tik kažkas statiško, muziejiško, prie ko šiukštu negalima prisiliesti, tačiau – kintantis, įkvepiantis dalykas. Galimybė. Paveldas – tai materija, kuri nuolat supa mus, mūsų kasdienybėje, tačiau mes ne visuomet tą pastebime. O jei ir pastebime, tai nebūtinai iš gerosios pusės. Dažnam piliečiui, kuris nesusijęs su paveldosaugos, menotyros, architektūros ir kt. sritimis nesuprantama kodėl saugome nykstantį paveldą. Griauti negalima išsaugoti. Kur dėti skyrybos ženklą pastarajame sakinyje? Ko gero, atsakymas šioje vietoje gimtų ne vien tik iš teisinės pusės, bet ir asmeninio santykio su paveldu.

Paveldosauga yra neatsiejama nuo valstybės tarnybos, kurioje jau seniai pribrendo reformų laikas. Panašu, kad reforma galėtų būti vienas iš receptų kultūros paveldo sektoriaus darbo našumui ir sektoriaus įvaizdžiui pagerinti. Kultūros paveldo apsaugos sričiai neišvengiamai būtina rotacija – jaunų profesionalų banga, kuri padėtų užtikrinti efektyvesnį ir novatoriškesnį valdymą. Tų žmonių, kurie keistų draudžiantį prievaizdą į naujos kartos paveldosaugininką. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nustosime saugoti tai, kas vertinga. Visgi, šiek tiek šviežio vėjo paveldosaugos sistemoje nepakenktų. Apmaudu, tačiau valstybės tarnyba, ir ypatingai kultūros paveldo sektorius, yra ganėtinai nepatrauklūs jauniems žmonėms dėl mažų atlyginimų. Kitas aspektas – praktiškai nėra atstovaujami valstybės tarnautojų socialiniai interesai. Be mažų atlyginimų dar viena ryški problema yra kilimas pareigose – tai iš esmės vargiai įmanoma, nes dažnas darbuotojas yra priklausomas nuo simpatijų ir antipatijų iš vadovų pusės. Kitas, ne mažiau svarbus reiškinys – korupcija. Neseniai Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) Kultūros paveldo departamento veikloje nustatė korupcijos rizikos veiksnių. Konkrečiau – dėl objektų pripažinimo kultūros vertybėmis ir nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sudarymo. Ir tai – tik keletas įvardintų stambesnių problemų.

Siekiant iš esmės keisti padėtį, mažinti korupcijos riziką, kultūros paveldo sričiai, kaip vienai iš neatsiejamų viešojo sektoriaus dalių, būtinas atsinaujinimas. Su vakarietiška darbo kultūra, aukštais atsakingumo standartais, intelektualiniu pajėgumu ir principingais žmonėmis, kurių darbo kontekste liktų nulis tolerancijos korupcijai. Galbūt tuomet, palaipsniui, pavyktų reabilituoti šiuo metu gan slogų paveldosaugininko (o kartu ir valstybės tarnautojo) įvaizdį. Ar padėtis keisis iš esmės, į gerąją pusę, sužinosime jau netrukus, sulig kultūros paveldo apsaugos institucine pertvarka ir nuo 2019 m. įsigaliosiančia valstybės tarnybos reforma.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, kultūros paveldo specialistė Andrijana Filinaitė