Ar gali visuomenė apsaugoti kultūros paveldą?

Pastarieji metai Vilniaus istoriniame centre ir jo apsaugos zonoje paženklinti naujais kontroversiškas statybų projektais. Aktyvėjančios vietos bendruomenės vis labiau įsitraukia siekdamos apsaugoti unikalų paveldą. Kas lemia visuomenės sėkmę, o kas – pralaimėjimą? Apie visuomenės įtaką UNESCO pasaulio paveldo išsaugojimui diskutuota su Vilniuje Paveldo komisijos kvietimu viešėjusiais Latvijos paveldosaugininkais, atsakingais už Rygos istorinio centro apsaugą. 

Dėmesio centre atsidūrė nevienareikšmiškai vertintini projektai – statybos šalia Vilniaus misionierių vienuolyno, pastatų komplekso projektas prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios ir kiti audringų visuomenės reakcijų sulaukę plėtros planai.

2017 m. kylant daugiabučiams su požemine automobilių stovėjimo aikštele šalia Vilniaus misionierių vienuolyno prasidėjo visuomenės protestai. Tačiau, sustabdyti įsibėgėjusį projektą jau buvo per vėlu – teritorija privatizuota dar 2007 m., po kelerių metų pradėtas specialusis teritorijos planavimas, padalinęs teritoriją į dvi atskirus reglamentus turinčias dalis ir sudaręs sąlygas projektuoti šiuo metu vykdomas statybas. Latvijos valstybinės kultūros paminklų apsaugos inspekcijos vadovas Juris Dambis pastebėjo, kad Rygos istoriniame centre tokios statybos nebūtų leistos.

Skirtingai nei statybų šalia Misionierių vienuolyno atveju, dėl sumanymo „įstiklinti“ Vilniaus dominikonų vienuolyną ir Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią visuomenė paprieštaravo ganėtinai anksti – dar projektavimo stadijoje. Visuomenę palaikė Valstybinė kultūros paveldo komisija, Lietuvos architektų rūmai ir kt. Šiuo metu yra ruošiamasi skelbti tarptautinį architetūros konkursą, siekant išgauti paveldo nežalojantį rezultatą.

Kitas visuomenės įsitraukimo pavyzdys – Mo muziejaus statybos Vilniuje. Šias statybas nuo pat pradžių lydėjo visuomeniniai protestai. Visuomenė nenorėjo prarasti Lietuvos kino teatro, tapusio miesto kultūrinio gyvenimo dalimi. Tuo metu buvo planuojama nugriovus kino teatrą čia statyti daugiabučius gyvenamuosius namus su požemine automobilių stovėjimo aikštele. Vėliau sklype pradėtas projektuoti privatus šiuolaikinio meno muziejus, kurio autorius buvo architektas Daniel Libeskind – teritorija išliko skirta kultūriniams poreikiams.

Nesant galimybių išsaugoti paveldą tokį, koks jis yra, visuomenė gali prisidėti atliekant besikeičiančių paveldo vietovių fotofiksaciją, sklaidą ir įvaizdžio gerinimą. Vilniaus architektūrinė kalva su aukštybiniais pastatais nuo 2004 m. vystoma kaip prestižine zona, o tuo tarpu šalia esančios Šnipiškės įgavo neigiamą, kriminalio rajono įvaizdį. Vietos gyventojai, siekdami ne tik sušvelninti tokį Šnipiškių įvaizdį, bet ir dokumentuoti besikeičiantį rajoną, sukūrė Urbingo žaidimą, kurio pagalba galima susipažinti su Šnipiškių kontrastais – medine architektūra versus modernūs dangoraižiai, atrasti netikėtas detales ir fiksuoti gyvenamojo rajono pokyčius žemėlapių ir kortelių, su rajono vaizdais, pagalba.

Įvertinti ir ne tik naujų statybų atvejai Vilniuje komerciniais tikslais, tačiau ir istorinių pastatų pritaikymas. Pacų rūmų restauravimas – vienas geriausių pavyzdžių, kad galima investuoti į istorinių pastatų restauravimą ir pritaikymą, o ne į naujas statybas. XVII a. pastate prieš jį pritaikant viešbučiui atlikti išsamūs tyrimai ir kokybiška rūmų restauracija – išsaugotos barokinės ir neoklasikinės freskos, atrastos sienose skulptūros taip pat išsaugotos ir puošia rūmų interjerą. Investuotojai – taip pat visuominės dalis, galinti prisidėti prie šviesesnio paveldo rytojaus.

Tam, kad galėtų padaryti įtaką projektų vystymui, visuomenė turėtų būti įtraukiama į sprendimų priėmimą kuo ankstyvesnėje projektų stadijoje, o ne prasidėjus statyboms. Tokią platfromą, paremtą dialogu pagrindu, siūlo Lietuvoje iki šiol nepasirašyta Europos Tarybos Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei (Faro) konvencija. Palyginimui, Latvijoje ši konvencija buvo pasirašyta ir ratifikuota dar 2005 metais ir padėjo išsaugoti ne vieną itin svarbią Latvijos kultūros vertybę nuo žalojimo. Konvencijos ir atskiro įstatymo, skirto Rygos istorinio centro apsaugai, dėka ši pasaulio paveldo vietovė buvo apsaugota nuo aukštybinių pastatų intervencijos.