Palaikome Ukrainą

Lietuvą ir Ukrainą sieja ypatingas ryšys, kylantis iš bendros istorijos, valstybingumo ir kultūrinės tradicijos. Bendrumo su ukrainiečiais (o taip pat ir baltarusiais bei lenkais) suvokimą lemia mūsų protėvių kartu kurtas kultūros paveldas. Šiuo sunkiu metu palaikome Ukrainą, suvokdami, kad bet koks karas reiškia žmonių ir kultūros paveldo netektį.

 

Kultūros vertybių apsaugą konflikto metu reglamentuoja UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencija (1954 m.) bei jos I ir II protokolai (1954 m. bei 1999 m.).

Rusijos Federacija ratifikavo pačią konvenciją ir I protokolą, Ukraina ratifikavo konvenciją ir abu protokolus, todėl yra įsipareigojusios apsaugoti kultūros vertybes. Pasaulio bendruomenė privalo atidžiai stebėti, kad nepasikartotų tragedijos su Budos statula Afganistane ir Palmyros miestu Sirijoje.

Tarptautinę humanitarinę teisę tradiciškai priimta skirstyti į  Hagos teisę ir Ženevos teisę. Hagos teisė, dar vadinama karo teise, taikytina karo metodams bei priemonėms reglamentuoti, nustatant kariaujančių šalių teises ir pareigas karinių operacijų metu ir ribojant priemones, kuriomis daroma žala.

Hagos konvencija (toliau – Konvencija) taikoma, kuomet įvyksta ginkluotas konfliktas tarp dviejų ar daugiau valstybių, ratifikavusių šį dokumentą, net jei kuri nors valstybė konflikto nepripažįsta. Konvencijos nuostatos galioja ir okupacijos metu, net jei okupuotoje teritorijoje nėra ginkluoto pasipriešinimo. Jei ginkluotas konfliktas įvyksta su šalimi, neratifikavusia šio dokumento, Konvencija vis tiek reglamentuoja valstybės – Konvencijos narės santykius su neprisijungusiąja. Esant šalies – Konvencijos narės vidiniam konfliktui, pavyzdžiui, pilietiniam karui, privaloma taikyti Konvencijos nuostatus.

Hagos konvencija gina kultūros vertybes, turinčias ypatingą reikšmę pasauliui.

Tokia vertybė negali būti naudojama kariniais tikslais, netoli jos negali būti įsikūrę kariniai daliniai, ar pramonės centrai. Taip pat neleistini karinio transporto maršrutai, einantys šalia kultūros vertybės. Jei specialioji apsauga paskirta slėptuvei, jos konstrukcija privalo būti pakankamai tvirta atlaikyti bombardavimą. Hagos konvencijos II protokolas numato, kad konflikto šalis privalo daryti viską, kas įmanoma, kad įsitikintų, ar puolamas objektas nėra kultūros vertybė. Vis dėl to, jei paaiškėja, kad tai yra kultūros vertybė – privaloma atšaukti ar sustabdyti puolimą. Taip pat puolančioji pusė, pasirinkdama atakos priemones, privalo vengti ar bent sumažinti atsitiktinę žalą kultūros vertybėms. Atitinkamai, privaloma sustabdyti puolimą, jei padaryta žala būtų pernelyg didelė lyginant su numatomu kariniu pranašumu. Asmuo laikomas pažeidęs Konvenciją ir jos protokolus, jei jis pasirenka atakos objektu saugomą  kultūros vertybę, pavagia ar pasirenka vandalizmo veikai saugomą vertybę [Už tokius pažeidimus turi būti baudžiama pagal šalies – narės vidaus įstatymus]. Gali būti baudžiami ir kiti susiję asmenys, nei tie, kurie tiesiogiai padarė nusikaltimą.

Prasidėjus ginkluotam konfliktui, Kultūros vertybių Generalinis komisaras* nedelsiant skiria saugančiąsias šalis, kurios bus atsakingos už konflikto šalių interesų gynimą. Saugančiosios šalys, matydamos, kad to reikia kultūros vertybių labui, surengia konflikto šalių atstovų susitikimą neutralioje teritorijoje išspręsti nesutarimus, kylančius dėl Konvencijos vykdymo. Šalys, ratifikavusios Konvenciją, privalo nubausti asmenis, pažeidusius konvenciją, pagal šalyje galiojančius baudžiamosios teisės aktus.

*UNESCO Generalinis direktorius renka kultūros vertybių Generalinius komisarus į konfliktą įsitraukusioms šalims, pagal valstybių – narių pateiktus sąrašus. Generaliniai komisarai yra atsakingi už Konvencijos vykdymą ginkluoto konflikto metu.

UNESCO Pasaulio paveldo objektai Ukrainoje (gina Hagos konvencija)

  1. Šv. Sofijos soboras ir susiję pastatai, Kijevo Pečersko Lavra (1990).
  2. Lvovo istorinio centro ansamblis (1998).
  3. Struvės geodezinis lankas (2005, kartu su kitomis devyniomis valstybėmis).
  4. Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2007, kartu su 19 kitų valstybių).
  5. Bukovinos ir Dalmatijos metropolitų rezidencija (2011).
  6. Lenkijos ir Ukrainos Karpatų medinės cerkvės (2013).

Parengė Tatjana Andonova