Valstybinė kultūros paveldo komisija vykdydama įstatymu numatytą funkciją – dalyvauti rengiant kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją reglamentuojančių teisės aktų projektus ir stebėti, kaip jie įgyvendinami – 2022 m. lapkričio 25 d. posėdyje nagrinėjo Kilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymo taikymo klausimus. Posėdyje konstatuotos šios įstatymo problemos:
Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (toliau – KKVAĮ) reguliavimo dalyko. Pagal galiojančias KKVAĮ nuostatas, darytina išvada, kad šis įstatymas reguliuoja visų kilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į Kultūros vertybių registrą, į muziejų, bibliotekų ir Nacionalinio dokumentų fondų apskaitą, apsaugą. Tačiau praktikoje taip nėra – šis įstatymas nereguliuoja kilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į muziejų fondų, į bibliotekų fondų ir Nacionalinio dokumentų fondų apskaitą. Šių vertybių apsaugą reglamentuoja atskiri įstatymai.
Dėl sąvokų „konservavimas“ ir „restauravimas“. Šios sąvokos KKVAĮ dalinai sutapatinamos, t. y. konservavimo darbai pripažįstami restauravimu.
Dėl subjektų, vykdančių kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, funkcijų. KKVAĮ nurodytų subjektų ratas vykdo tik į Kultūros vertybių registrą įrašytų kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą. Šis subjektų ratas tiktų tik tuo atveju, jeigu būtų pakeistas įstatymo dalykas, nes muziejų, bibliotekų ir Nacionalinio dokumentų fondų apskaitoje esančių vertybių apsaugos subjektai nėra įvardinti.
Dėl juridinių asmenų kilnojamųjų daiktų, turinčių kultūrinę vertę, sąrašų. KKVAĮ 7 str. 2 dalyje teisės suteikimas kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos funkcijas atliekantiems subjektams siūlyti juridinių asmenų sąrašuose esančius daiktus įrašyti į Kultūros vertybių registrą, prieštarauja KKVAĮ 6 str. 5 daliai, kurioje nustatyta, kad kilnojamasis daiktas, nepriklausantis valstybei, gali būti įrašomas į Kultūros vertybių registrą tik savininko sutikimu, išskyrus išimtinus atvejus.
Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių, pripažįstamų nekilnojamųjų kultūros vertybių vertingosiomis savybėmis. KKVAĮ kai kurias kilnojamąsias kultūros vertybes pripažįsta vertingosiomis savybėmis, bet ne bet kokių nekilnojamųjų kultūros vertybių, o tik tų, kurios paskelbtos saugomomis. Tai reiškia, kad registrinėje (saugomu nepaskelbtoje nekilnojamojoje kultūros vertybėje) kilnojamųjų kultūros vertybių kaip vertingųjų savybių negali būti. Sistemiškai vertinant Civilinio kodekso nuostatas ir KKVAĮ nuostatas, galima teigti, kad tuo atveju, jei kilnojamas daiktas pagal KKVAĮ nuostatas pripažįstamas kilnojamąja kultūros vertybe, tai jis negali būti laikomas nekilnojamosios kultūros vertybės dalimi, o jei kilnojamasis daiktas pripažįstamas nekilnojamosios kultūros vertybės dalimi, tai jis negali būti skelbiamas kilnojamąja kultūros vertybe ir registruojamas Kultūros vertybių registre kaip atskira kilnojamoji kultūros vertybė. Ši KKVAĮ taikoma praktika sukelia eilę prieštaravimų.
Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais. KKVAĮ numato, kad kultūros paminklais gali būti skelbiamos tik ypatingą kultūrinę vertę turinčios kilnojamosios kultūros vertybės, įrašytos į Kultūros vertybių registrą. Manoma, kad šioje nuostatoje įtvirtintas nelygybės principas, t. y. į Kultūros vertybių registrą įrašytos kilnojamosios kultūros vertybes skelbiamos kultūros paminklais, o į muziejų, bibliotekų ir Nacionalinio dokumentų fondų apskaitos dokumentus įrašytos kilnojamosios kultūros vertybės kultūros paminklais neskelbiamos. Jeigu būtų nuspręsta, kad nelygybės principas čia neįžvelgiamas, tai tokiu atveju turi būti pripažįstama, jog ypatingą kultūrinę vertę turi tik į Kultūros vertybių registrą įrašyti kilnojamieji daiktai ir todėl tik tokios kilnojamosios kultūros vertybės gali būti skelbiamos kultūros paminklais.
Dėl prekybos archeologiniais radiniais. Pirkti, parduoti, mainyti, dovanoti, įkeisti, išnuomoti, suteikti panaudai archeologinius radinius ar kitaip perleisti į juos nuosavybės arba valdymo teises draudžiama (išskyrus tam tikrus atvejus). Pagal sąvokos „archeologiniai radiniai“ apibrėžimą, didžiąją dalį kilnojamųjų daiktų (ginklai, etninės kultūros medžiaginiai pavyzdžiai, kilnojamieji daiktai, turintys numizmatinę vertę, ordinai, medaliai, meninių, istorinių ar religinių objektų dalys, antikvariniai daiktai ir pan.) galima pripažinti rastais, t. y. archeologiniais radiniais. Deja, prekyba tokiais kilnojamaisiais daiktais vyksta, o draudimas prekiauti neveikia.
Paveldo komisija 2022 m. lapkričio 25 d. posėdyje, remdamasi išsakytomis pastabomis, nutarė priimti sprendimą dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo, atkreipdama dėmesį į esmines šio įstatymo problemas.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija.
Nuotraukose – Tytuvėnų Švč. M. Marijos Angelų Karalienės bažnyčia ir vienuolynas. Nuotraukų autorius – M. Škrovina.