Geranainys buvo vienos svarbiausių XV—XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių — Goštautų — tėvonija. XVI a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas čia pastatydino pilį. Prieš ištekėdama už Žygimanto Augusto, čia gyveno Barbora Radvilaitė, Stanislovo Goštauto našlė.
Geranainių pilis buvo reikšmingas XV ir XVI a. sandūros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fortifikacijos pavyzdys. Per XVII a. vidurio karą su Maskva pastatas sugriautas, bet vėliau atstatytas. Galutinai pilis sugriauta XIX a. viduryje. Išlikę tik pilies mūro fragmentų, pylimų ir gynybinių griovų pėdsakų.
Albertas Goštautas taip pat fundavo ir Šv. Mikalojaus bažnyčios statybas. Ji pastatyta iki 1519 m. kartu su pilimi ir galbūt turėjo pilies koplyčios paskirtį. Albertas Goštautas 1539 m. testamentu bažnyčiai padovanojo nemažai prabangių liturginių reikmenų. Dalis jų, pavyzdžiui Geranainių didžioji monstrancija, vėliau pateko į Vilniaus katedros lobyną (eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje). Po 1779 m. gaisro Bažnyčia perstatyta ir įgijo vėlyvojo baroko formų.
Geranainių dvaras ir valsčius iki 1542 m. priklausė Goštautams, o po to buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis dvaras.
XVII–XVIII a. Geranainys buvo seniūnijos centras. Nuo 1670 m. iki XVIII a. pab. pajamos iš Geranainių dvaro buvo skirtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijai išlaikyti, čia veikė parako gamykla. Apie 1730 m. pijorai čia įsteigė mokyklą, bet jėzuitai ją netrukus uždarė. 1748 m. Geranainys gavo Magdeburgo teises. 1922 m. miestelį užėmė Lenkijos Respublika, o 1939 m. miestelis priskirtas Baltarusijos SSR. 1792 m. čia buvo 306 gyventojai, 1905 m. – 316, o 1970 m. – 397 gyventojai.
Geranainių apylinkės priklausė lietuvių kalbos arealui. XVII–XVIII a. dėl karų, maro ir bado protrūkių miestelio gyventojų sudėtis keitėsi. Lietuvių kalbos vartojimo sferą čia, kaip ir visame lietuvių-gudų paribio ruože, ilgainiui mažino silpstantis Lietuvos valstybingumas, sulenkėję dvarai, lenkiška, vėliau rusiška mokykla, lenkėjanti katalikų bažnyčia. 1787 m. dekretu daugelyje vietos bažnyčių, įskaitant į Geranainių bažnyčią, panaikintos pamaldos lietuvių kalba. Lietuvių kalba imta vis mažiau vartoti. XIX a. I pusėje ji vyravo iki Žirmūnų-Trakelių-Vijos linijos. 1857 m. P. Keppeno duomenimis (kuriuos surinko katalikų dvasininkai), pusė Geranainių miestelio ir aplylinkių gyventojų sudarė lietuviai, kiti buvo lenkai (pusė šių – lietuvių kilmės). XX a. pr. lietuvių spaudos duomenimis vieni čia dirbę dvasininkai manė, kad lietuvių yra trečdalis gyventojų, kiti – kad apie pusę, treti teigė, kad iš 3236 katalikų 300–400 kalba lietuvių kalba. Lietuviškai mokančių žmonių daugiausia buvo Geranainių apylinkės šiaurės ir šiaurės vakarų dalyse (kaimuose, kurie siekė kitas tuo metu dar lietuviškas apylinkes). XX a. 7 dešimtmetyje dalis senųjų gyventojų dar kalbėjo lietuviškai.
Manelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011
Paliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
