Piliava

Piliava

Metai: XIII a.
Kategorija: Vietovės

Iki XIII a. Piliavoje (vok. Pillau) buvo didelė sembų pilis. Vokiečių ordinas, XIII a. įsikūręs sembų žemėse, prie sąsiaurio pasistatė Laukstyčių (Lochštato) pilį, ilgai buvusią svarbiausiuoju centru Aistmarių nerijos šiauriniame gale, kurios liekanos išliko iki šiol. Vietovė kronikose vadinta Naitenpill, 1430 m. – Pillen, 1519 m. – Pilaw, 1522 m. – Pillau. Iki XVII a. pr. ji laikyta nereikšminga, kol 1626 m. į Prūsiją įsiveržę švedai suvokė vietos strateginę reikšmę. Čia jie pasistatė tvirtovę ir Piliava iš žvejų kaimelio virto kariniu uostu. Pagilinę sąsmauką per neriją švedai Aistmares sujungė su Baltijos jūra. Pasibaigus Šiaurės karui, Švedijai bei Lenkijos ir Lietuvos valstybei 1660 m. pasirašius Olyvos taikos sutartį, Prūsija tapo savarankiška valstybe. Tuomet Brandenburgo kurfiurstas, vokiečių vadinamas didžiuoju, Fridrychas Vilhelmas pavertė Piliavą savo tvirtove – Karaliaučiaus vartais į Baltiją. Taip prasidėjo prūsiškoji miesto istorija – iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo ne tik karinės įgulos miestas, bet ir gydomųjų vandenų kurortas.

 

Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990