Pranciškonų vienuolynas, koplyčia ir mokykla Kenebankporte

Pranciškonų vienuolynas, koplyčia ir mokykla Kenebankporte

Lokacija: 28 Beach Ave, Kennebunk, ME
Metai: 1963 m.
Autorius: Vytautas Kazimieras Jonynas, Alfredas Kulpa-Kulpavičius, Irena Griežė
Kategorija: Architektūra (sakralinė)

Kurortiniame Meino valstijos mieste, kuriame Kenebanko upė įteka į Atlanto vandenyną, 1947 m. Lietuvių Pranciškonų vienuolynas įsigijo 1905 m. pramoninko Viljamo A. Rodžerso „pagal tikrą Elžbietos tradiciją“[1] statytą dvarą su parku. Pastatą projektavo kompanija „Green and Wicks Architects“ iš Bufalo, o parką kūrė „Olmsted Brothers” landšafto architektai iš Bruklino. Ilgainiui šioje vietoje susiformavo vienas iš stipriausių lietuviškumo židinių rytinėje pakrantėje. Buvusiame dvare 1959 m. duris atvėrė Šv. Antano gimnazija, kuri veikė iki 1969-ųjų. Vietoje jos dabar yra svečių namai.

Greta pastato 1953 m. pranciškonų iniciatyva prijungta koplyčia. Jos įspūdingus ekspresionistinius vitražus, metalinį dekorą ir bareljefus sukūrė vienas iškiliausių 20 a. lietuvių menininkų Vytautas Kazimieras Jonynas. Koplyčią Kenebankporte Portlando vyskupas Piteris Geretis pašventino kiek vėliau, 1967 m. rugpjūčio 6 d. Nors 1963 m. parengto projekto (pirmasis variantas?) autoriumi įvardijamas Vytautas Kazimieras Jonynas, tačiau galutinį projekto variantą parengė lietuvių dailininkas ir architektas Alfredas Kulpa-Kulpavičius[2]. Pranciškonai koplyčią dedikavo „Tylinčiąjai bažnyčiai, komunistų persekiojamai už geležinės uždangos“[3]. Prie pastato interjero dekoravimo prisidėjo ir dailininkė Irena Griežė[4].

Vystant vienuolyno parko teritoriją, 1953 m. pastatyta Lurdo grota, Vytauto Kazimiero Jonyno reljefas „Kovojanti ir kenčianti bažnyčia“, o 1959-aisiais pašventinti Kenebankporto kryžiaus keliai, dedikuoti žuvusiems už Lietuvos laisvę.

 

Vaidas Petrulis

 

[1] Istorinis lietuvių Pranciškonų vienuolynas. Šv. Pranciškaus Varpelis, 1959 m. rugpjūtis, p. 226–234, p. 228.

[2] Šventinama koplyčia. Dirva, 1967 m. liepos 28 d., p. 5.

[3] Ibid., p. 5.

[4] Andriušytė-Žukienė, Rasa. Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras-Jonynas pasaulio meno keliuose. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2007, p. 140.