Barūnų bazilijonų vienuolynas ir Šv. Petro ir Povilo cerkvė (1747-1757) Bazilijonų vienuolyną ir cerkvę 1692 m. fundavo vietinis bajoras Mikalojus Piešliakas vietoje, kur pagal legendą miške ant medžio stebuklingai pasirodė Dievo Motinos paveikslas. Šioje vietoje pastatyta šventykla tapo Barūnų Dievo Motinos kulto vieta. XVII a. pabaigoje (pastatyta 1692 m.) vienuolynas ir cerkvė buvo mediniai. XVIII a. pradžioje Vilniaus bazilijonai pradėjo rūpintis mūrinės cerkvės ir vienuolyno statyba. 1700-1707 m. buvo pastatyta mūrinė cerkvė, tačiau ji greitai sudegė. Nauja mūrinė cerkvė pastatyta 1747 – 1757 m. pagal architekto Aleksandro Osikevičiaus projektą, vienuolynas pastatytas 1778-1793 metais. Vienuolynas ir cerkvė uždaryti 1839 m., 1841 m. čia įsikūrė stačiatikiai. 1919 m. cerkvė
atiteko katalikams ir be perstojo veikia kaip parapinė bažnyčia.
Cerkvė – bazilikinis trinavis su pusapvale apside pastatas. Fasadas išsiskiria kompozicijos originalumu – du trijų tarpsnių kvadratinio plano bokštai pasukti kampu į pagrindinį fasadą. Cerkvė priskirtina Vilniaus baroko architektūros mokyklai. Interjere gerai išlikęs Vilniaus baroko architektūros mokyklai būdingas centrinis altorius, ambona, vargonų choras.
Barūnai labiausiai žinomi dėl stebuklingo Barūnų Dievo Motinos paveikslo. Barūnų Dievo Motinos kultui daugiau nei 300 metų (jubiliejus buvo atšvęstas 1991 m. rugpjūčio mėnesį). XIX a. pradžioje paveikslas buvo vienas iš labiausiai garbinamų Vilniaus apylinkėse, o dabar – vienas labiausiai garbinamų Baltarusijoje. Rugpjūčio 29 dieną vyksta garsūs Barūnų Dievo Motinos atlaidai. Kadaise šie atlaidai buvo garsūs visame Vilniaus krašte ir sutraukdavo tikinčiuosius iš tolimų vietovių, taip pat ir iš dabartinės Lietuvos teritorijos. Barūnų sanktuariumas garsėjo nuo XVII a. II pusės. 1702 m. Barūnų bazilijonai, baimindamiesi dėl link Barūnų artėjusios Švedijos kariuomenės, šventąjį paveikslą perdavė saugoti LDK etmonui Mykolui Višnioveckiui į Voložiną. Nuo to laiko paveikslas kartu su LDK kariuomene klajojo po visą LDK teritoriją – garsėjo stebuklais Breste, Pinske, o vėliau – Lietuvoje ir Žemaitijoje, telkė apie save tikinčiuosius. 1709 m. paveikslas vėl sugrįžo į Barūnus. Visa tai tik sustiprino paveikslo kultą, o Barūnai tapo dar svarbesniu tiek religiniu, tiek kultūrinio gyvenimo centru. 1712 m. Supraslyje (kitame – itin garsiame unitų bažnyčios religiniame ir kultūriniame centre) buvo išspausdinta metropolito Leono Kiškos parengta knyga apie Barūnų Dievo Motinos stebuklus. Švento paveikslo kultą liudija ir tai, kad Adomas Mickevičius, kaip šio krašto žmogus, šį garsų paveikslą žinojo ir minėjo dviejuose eilėraščiuose.
Bažnyčioje iki šiol saugomas stebuklingas Barūnų Dievo Motinos paveikslas. Bazilijonai uždarant vienuolyną paveikslą išvežė (XIX a. I pusėje, atidavė saugoti į privačias rankas), o cerkvėje pakabino kopiją. Originalas grąžintas tik 1926 metais. Tačiau paveikslo originalo likimas po 1939 m. nėra aiškus. Pagal pasakojimus, paveikslas galėjo būti sunaikintas II Pasaulinio karo metais, o dabar kabantis
bažnyčioje yra tik jo kopija.
Vitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http://www.mdl.projektas.vu.lt/
