Krėvos pilis – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilis, pastatyta XIV a. I pusėje (greičiausiai po 1338 m.) Algirdo, senos medinės pilies vietoje. Pilis priskirtina ankstyvųjų lietuviškų aptvarinių (gardinių) pilių tipui, priklausė XIV a. suformuotai gynybinių įtvirtinimų sistemai. Pagrindinę gynybinę aptvarinių pilių funkciją atlieka kvadratinio plano aptvaras – sienos, papildytos vienu ar keliais bokštais. Galima sakyti, XIV a. pr. Lietuvoje buvo pastatytos keturios ankstyviausios tokio tipo mūrinės pilys „seserys“ – Kauno, Krėvos, Lydos ir Medininkų.
1338–1345 m. pilį valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Po Algirdo mirties Krėvą paveldėjo jo sūnus Jogaila. 1382 m. pilyje neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Jogailos dėdė kunigaikštis Kęstutis, joje buvo kalinamas Kęstučio sūnus Vytautas, kuris iš jos pabėgo. 1385 m. čia buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kurioje buvo numatytas Jogailos ir visos Lietuvos krikštas ir glaudesni LDK santykiai su Lenkijos Karalyste. 1392 m. pilis atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. 1433 m. rugpjūtį pilį nuniokojo Švitrigailos šalininkų kariuomenė. 1503–1506 m. ją puolė Krymo totoriai, o 1519 m. pilį buvo užėmusi Maskvos kariuomenė. 1564 m. Žygimantas Augustas Krėvą padovanojo iš Maskvos į Lietuvą atbėgusiam kunigaikščiui Andrejui Kurbskiui.
Pilis palaipsniui neteko gynybinės funkcijos, XVIII a. pab. galutinai prarado karinę reikšmę, o statiniai palaipsniui buvo naikinami, ardomi ir griuvo patys. Tokia būklė tęsėsi visą XIX a. Pilis smarkiai nukentėjo per I Pasaulinį karą, kai trejus metus Krėva buvo fronto linijoje. Miestelis buvo padalintas į dvi dalis, pilis atsidūrė vokiečių pusėje. Vokiečiai pilies pastatus panaudojo gynybiniais tikslais – juose buvo įrengti betoniniai gynybiniai įrenginiai (prie mažojo bokšto ir pietinės sienos) ir sargybos aikštelės. Kartais dabartiniai tyrinėtojai klysta vokiečių 1915 m. bunkerius įvardindami kaip dar vieną bokštą ir juos netgi pateikia rekonstrukcijose. Rusų kariuomenė artilerijos pabūklais atakavo Krėvos pilį – XIV a. pradžios statinys negalėjo atsilaikyti prieš XX a. šaunamuosius ginklus (pilis buvo nepritaikyta gintis nuo šaunamojo ginklo). Krėvos gyventojai taip pat prisidėjo prie pilies nykimo, pamažu ją ardė plytoms – aplinkiniai ūkiniai pastatai pastatyti iš raudonų ir labai panašių į pilies plytų. 1929 m. Vilniaus vaivadijos Paminklų konservavimo komitetas pradėjo Krėvos pilies mūrų konservaciją. Pilis nukentėjo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Pastaruoju metu vykdomi konservavimo darbai.
Manelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011
Račiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
Vitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http://www.mdl.projektas.vu.lt/
